Meditacija A 08 06
Kristaus atsimainymas
Didžiausias apreiškimas
Atsimainymas sutvirtina mūsų tikėjimą. Kas gi iš tiesų yra tikėjimas? Tai slėpiningas dalyvavimas pažinime, kuriuo Dievas pažįsta save. Dievas pažįsta save kaip Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Tėvas, save pažindamas, amžinai gimdo panašų Sūnų, lygų jam: „šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 17, 5). Šie žodžiai yra pats didžiausias apreiškimas, kurį Dievas davė žemei, jie yra tarsi pats Tėvo gyvenimo aidas. Tėvas, kaip Tėvas, gyvena gimdydamas savo Sūnų; šis gimdymas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos, yra Tėvo savybė. Amžinybėje matysime su nuostaba, žavesiu ir meile šį Sūnaus, gimstančio Tėvo gelmėse, kilimą. Šis kilimas yra amžinas: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“ (Ps 2, 7). Šis „šiandien“ yra esamasis amžinybės laikas.
Kai Tėvas mums sako, jog Jėzus yra jo mylimasis Sūnus, jis atskleidžia mums savo gyvenimą; ir kai mes tikime šiuo apreiškimu, dalyvaujame paties Dievo pažinime. Tėvas pažįsta Sūnų be galo spindintį; mes jį pažįstame tikėjimo šešėliuose, laukdami amžinybės šviesos. Tėvas pareiškia, jog Betliejaus vaikas, Nazareto paauglys, Judėjos pamokslininkas, Kalvarijos kankinys yra jo Sūnus, jo mylimasis Sūnus; mūsų tikėjimas – tuo tikėti.
Puikus dvasinio gyvenimo dalykas yra visada turėti prieš širdies akis šį Tėvo liudijimą. Niekas kitas taip galingai nepalaiko mūsų tikėjimo. Kai skaitome Evangeliją ar Mūsų Viešpaties Gyvenimą, kai švenčiame jo slėpinius, kai einame aplankyti Švenčiausiojo Sakramento, kai ruošiamės jį priimti į savo širdį komunijoje ar kai adoruojame jį jau priėmę, galiausiai visame mūsų gyvenime stenkimės nuolat turėti prieš save šiuos žodžius: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 17, 5).
Pal. Kolumbas Marmijonas, † 1923
Biografija