Meditacija A 11 02 II
„Nešėjai sustojo“
Nors šį numirėlį karste keturi nešėjai – tartum daiktų pradmenys(1) – nešė į kapą (plg. Lk 7, 12), bet jis turėjo prisikėlimo viltį, nes jį nešė ant medžio, kuris, nors ir nebuvo mums anksčiau naudingas, tačiau, kai Jėzus jį palietė, ėmė teikti mums gyvenimą, kad būtų ženklas žmonėms išganymo išliejimo per kryžiaus medį. Taigi, išgirdę Dievo žodį, sustojo tie liūdni laidotuvių nešėjai, kurie elgėsi su žmogišku kūnu pagal marios medžiaginės prigimties dėsnius. Kas gi kitas yra tai, jei ne mes tartum į kokį karstą, paskutinį laidotuvių reikmenį, įdėti gulime negyvi, kai ar besaikio geidulio ugnis įsiliepsnoja, ar šaltas niūrumas užlieja, ar kokia nors tingi kūno laikysena atbukina sielos guvumą, ar mūsų dvasia, tuščia, be tyros šviesos, maitina tiršta migla sielą. Tokie yra mūsų laidotuvių nešėjai.Tačiau nors ir mirties viršenybė sunaikino bet kokią gyvybės viltį ir arti kapo guli mirusiųjų kūnai, vis dėlto Dievo žodžiu prisikelia jau pasmerkti pražūčiai lavonai, grįžta balsas, grąžinamas sūnus motinai, atšaukiamas iš kapo, išplėšiamas iš laidojimo vietos. Kas yra tavasis kapas, jei ne blogi įpročiai?
Tavo kapas yra netikėjimas, tavo palaidojimo vieta yra gerklė: „Jų gerklė – atviri kapai“ (Ps 5, 10), iš kur kyla mirę žodžiai. Iš to kapo tave išvaduoja Kristus, iš tos palaidojimo vietos prisikelsi, jeigu klausai Dievo žodžio.
1 Ugnis, vanduo, oras ir žemė.
Šv. Ambraziejus Milanietis, † 397
Biografija