Meditacija A 24 eilinis
Liturginiai tekstai
Septyniasdešimt septynis kartus
Juk Dievas leidžia savo saulei šviesti teisiesiems ir neteisiesiems (plg. Mt 5, 45) ir net patį Viešpatį siuntė ir pas teisiuosius, ir pas neteisiuosius. Todėl tas, kuris veržiasi tapti panašus į Dievą, dėl didelio savo atlaidumo dovanodamas septyniasdešimt septynis kartus (plg. Mt 18, 22), – tai yra visą gyvenimą ir visą septynetų seka nusakytą visatos ciklą, – visiems yra maloningas, net jei kas žinantįjį skriaudžia visą šį kūne gyvenamą laiką. Mat Apaštalas ne tik mano, kad doras žmogus turi kitiems palikti teisti savo skriaudėjus, bet ir nori, kad teisusis prašytų anų teisėjų atleisti skriaudas tiems, kurie prieš jį nusikalto; ir tai daro pagrįstai, – mat tie, kurie imasi skriausti, laimi tik išorinius ir kūniškus dalykus, nors ir iki mirties, tačiau žinančiajam visa tai yra svetima.
Kaip tu gali teisti nupuolusius angelus (plg. 1 Kor 6, 3), jei pats esi atsimetęs nuo ano Evangelijose skelbiamo atlaidumo? „Kodėl verčiau jums nenukęsti neteisybės? – sako Apaštalas, – argi ne verčiau pakęsti nuostolį? Deja, jūs patys darote neteisybę bei skriaudžiate“ (1 Kor 6, 7–8), – aišku, todėl, kad melsdamiesi prašote bausti tuos, kurie skriaudžia jus dėl savo nežinojimo, ir atimate iš jų, – kiek tai yra jūsų galioje, – Dievo gerumą ir meilę žmonėms, o juk jie yra jūsų broliai. Apaštalas kalba ne tik apie tikėjimo brolius, bet ir apie svetimtaučius. Mat dar nežinome, ar tas, kuris šiandien yra priešiškas tikėjimui, vėliau neįtikės. Iš čia aiškiai plaukia, kad, nors ne visi yra mūsų broliai, bet tokiais juos turime laikyti. Kita vertus, žinantysis vienintelis jau dabar supranta, kad visi žmonės yra vieno Dievo kūriniai, apvilkti vienu atvaizdu, nors kai kurie jį turi drumzlinesnį už kitus, idant visi būtų vienos prigimties. Todėl per kūrinius žinantysis garbina Dievo veikimą, o per šį – ir Jo valią.
Klemensas Aleksandrietis, † apie 215
Biografija