Meditacija B Šventoji Šeima
Prieštaravimo ženklas
Atjausdamas mus Viešpats paslepia nuo mūsų akių kryžius, laukiančius mūsų, kad, jei jau reikia juos nešti, mes juos neštume tik vieną kartą. Tačiau jis visai neturėjo šios atjautos švenčiausiajai Mergelei. Jis norėjo ją padaryti skausmų Karaliene, viskuo panašia į jos Sūnų. Tad jai reikėjo be paliovos turėti prieš akis ir nuolatos kentėti jos laukiančius skausmus. Tie skausmai buvo jos mylimojo Jėzaus Kančia ir mirtis.
Štai kodėl šventasis Simeonas Šventykloje paėmęs į rankas dieviškąjį Kūdikį išpranašavo šiai gležnai Motinai, kad jos Sūnus patirs visus žmonių prieštaravimus ir persekiojimus. Jai buvo pasakyta: „Jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers skausmo kalavijas“ (plg. Lk 2, 34–35). Mergelė Marija šventajai Mechtildai sakė: „Šie Simeono žodžiai visą mano širdies džiaugsmą pavertė karčiu sielvartu“.
Be abejonės, palaimintoji Mergelė jau žinojo, kad Jėzus turėsiąs paaukoti savo gyvybę už pasaulio išgelbėjimą. Bet šventykloje, kaip buvo apreikšta šventajai Teresei, ji nuodugniai sužinojo ir aiškiau suprato, kokios kančios ir kokia žiauri mirtis laukė jos mylimojo Sūnaus. Tuomet ji išgirdo, kad jam bus prieštaraujama, ir prieštaraujama visame kame. Prieštaraus jo mokymui, nes, užuot įtikėję jo žodžiais, kai jis skelbė esąs Dievo Sūnus, palaikė jį piktžodžiautoju, kaip padarė bedievis Kajafas, kai sušuko: „Jis piktžodžiavo, jis vertas mirties“ (Mt 26, 65). Jis buvo kilmingas ir karališkos kilmės, o buvo klausinėjama paniekinamu tonu: „Argi jis ne dailidės sūnus? Argi tai ne dailidė, Marijos sūnus?“ (Mt 13, 55; Mk 6, 3). Jis buvo tikroji išmintis, o žmonės laikė jį nemokša – kaipgi jis išmano Raštus, jų nestudijavęs? (Jn 7, 15); netikru pranašu – „Jie užrišo jam akis ir daužė per veidą sakydami: „Pranašauk, kas tave užgavo?“ (Lk 22, 64); pamišėliu – „Jis išprotėjo, kam jo klausote?“ (Jn 10, 20); girtuokliu, ėdrūnu, blogo elgesio žmonių bičiuliu – „Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“ (Lk 7, 34); kerėtoju – „Jis išvaro demonus su jų valdovo galia“ (Mt 9, 34); eretiku ir velnio apsėstuoju – „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ (Jn 8, 48).
Žodžiu, su juo buvo elgiamasi kaip su gana akivaizdžiu piktadariu, todėl buvo galima jį pasmerkti be teismo, tad žydai pareiškė Pilotui: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“ (Jn 18, 30). Jis patyrė prieštarą ir savo sieloje, nes dangiškasis Tėvas, parodydamas savo teisingumą, nesutiks išklausyti jo maldos: „Mano Tėve, jeigu tai įmanoma, tepraeina pro mane ši taurė“ (Mt 26, 39) ir paliks jį tokiam siaubui, pasibjaurėjimui bei liūdesiui, kad iš sielvarto jam išsiverš skundas: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (Mt 26, 38), ir jis krauju prakaituos.
Pagaliau Jam buvo prieštarauta ir persekiotas Jo kūnas bei gyvastis, nes buvo kankinami Jo šventi nariai, Jo rankos, kojos, veidas, galva, žodžiu, visas Jo kūnas, iki Jis numirs iš skausmo, netekęs kraujo ir persotintas pažeminimų ant gėdingų kartuvių.
Šv. Alfonsas Marija Liguoris, † 1797
Biografija