Spausdinti

Meditacija C 08 06


„Šitas yra mano Sūnus“

Šiandien, mylimieji, mums nušvito giedresnė nei įprastai diena, kai žemėje sužibo dangiškoji šviesa, kai tikroji šviesa apšvietė mirtingųjų tamsybes, kai dieviškas spindesys pasirodė žmonių pasauliui kūniškai regimu pavidalu. Šiandien, prasisklaidžius kūno silpnumo migloms, įstabiai spinduliuodama amžinoji Saulė suspindo per mirtingą kūną nauju stulbinančiu stebuklu. Šiandien Žodis, tapęs Kūnu, nušvitus jo veidui ir drabužiams parodė su juo suvienyto kūno dievišką garbę.
Šiandien „mes regėjome jo šlovę, šlovę Tėvo viengimio Sūnaus“ (Jn 1, 14), „kai nuskambėjo jam balsas“ (2 Pt 1, 17) iš šlovingosios didybės. Tai „šlovė Tėvo Viengimio Sūnaus“, kai Tėvas Viengimį pripažino, kai jį apreiškė jo nepažįstantiems, kai dieviškais būdais parodė jį esant jo Sūnų, kai šiandien jį ypatingai nušvietė, kai, atskirdamas nuo įsūnių kaip savo tikrąjį Sūnų, iš dangaus sušuko tardamas: „Šitas yra mano išrinktasis Sūnus“ (Lk 9, 35).
Tarė: „Šitas yra mano Sūnus.“ „Turiu dar daug kitų sūnų iš malonės, bet šitas yra mano sūnus iš prigimties. Anie yra iš laiko, o šis buvo prieš laiką. Kiti buvo sukurti, o šitas gimė. Jis gimė taip, kad būtų Viengimis. Todėl jis Viengimis, kad gimė iš mano substancijos, ir gimė ne daug, o jis vienas.“ Jonas išvydo šią „šlovę Tėvo viengimio Sūnaus“, kai atpažino Dievą iš Dievo, kai jį patį pamatė perkeistą šlovėje ir išgirdo Tėvą, pranešantį žmonėms apie Sūnų. Todėl jis sako: „Mes regėjome jo šlovę, šlovę Tėvo viengimio Sūnaus.“
Regėjo jis, regėjo ir kiti. Girdėjo jis, girdėjo ir kiti. Nes ir Petras sako: „Tą balsą mes girdėjome, kai buvome su juo ant šventojo kalno“ (2 Pt 1, 18). Gerai, kad Išganytojas pasiėmė tris mokinius, idant trigubas mokinių skaičius simbolizuotų apsireiškusią Dieviškąją Trejybę. Tikrai ten apsireiškė Tėvas – balsu, Sūnus – pagarbintu kūnu, Šventoji Dvasia – skaisčiu debesiu: „Štai skaistus debesis apsiautė juos“, – sako evangelistas (Mt 17, 5).

Petras Garbingasis † 1156