Meditacija C 6 Velykų sekmadienis
Jei kas mane myli...
Iš tiesų galiu džiaugtis, ir niekas negalėtų man atimti šitokio džiaugsmo, nes, tai, ko po dangumi trokštu, jau laikydama, matau Tave, ponia, kažkokio stebėtino paties Dievo lūpų [skelbiamos] išminties numatymo paremtą, sukrečiančiai ir netikėtai parbloškiant klastingojo priešo gudrybes, žmogiškąją prigimtį pražudančią puikybę ir žmogaus širdį sekinančią tuštybę ir nusižeminimu, tikėjimo dorybe bei neturto rankomis apglėbiant pasaulio ir žmonių širdžių dirvoje paslėptą neprilygstamą lobį, už kurį perkamas tas, kuris visa yra sukūręs iš nieko; ir, ketindama pasinaudoti paties apaštalo žodžiais, manau Tave esant paties Dievo bendradarbe ir silpstančių nenusakomo jo kūno narių palaikytoja.
Tad kas gi galėtų sakyti, kad aš nesidžiaugiu dėl tokių nuostabių džiaugsmų? Tad ir Tu visuomet džiaukis Viešpatyje, brangiausioji, ir tegul Tavęs neapniaukia kartėlis ir ūkana, o mylimiausioji ponia Kristuje, angelų džiaugsme ir seserų vainike; nukreipk savo protą į amžinybės veidrodį, nukreipk savo sielą į šlovės spindesį, nukreipk savo širdį į dieviškos esybės paveikslą ir kontempliuodama visa darykis panaši į paties dieviškumo atvaizdą, idant ir pati pajustum, ką jaučia draugai, ragaudami paslėptą saldybę, nuo pradžių paties Dievo išsaugotą savo mylėtojams.
Ir, visiškai palikusi visus, kurie apgaulingame ir sudrumstame pasaulyje supinklioja savo aklus mylėtojus, pilnatviškai mylėk tą, kuris visą save dovanojo už tavo meilę, kurio grožiu stebisi saulė ir mėnuo, o atpildas ir jo vertė bei didybė neguri pabaigos; jį aš vadinu Aukščiausiojo Sūnumi, kurį Mergelė pagimdė ir po kurio gimimo mergele pasiliko.
Priglusk prie jo saldžiausiosios Motinos, pagimdžiusios tokį Sūnų, kurio dangūs negalėjo sutalpinti, o ji priglaudė savo šventųjų įsčių gardelin ir išnešiojo mergaitiškame prieglobstyje. Kas gi nepasibjaurės žabangomis žmogaus priešo, per trumpalaikės ir apgaulingos šlovės puikybę verčiančio nieku paversti tą, kuris didesnis už dangų? Štai dabar aišku, kad Dievo malonės, verčiausios iš visų sukurtųjų dalykų, dėka tikinčio žmogaus siela yra didesnė už dangų, nes dangūs su kitais kūriniais neįstengia sutalpinti savo Kūrėjo, ir tik tikinti siela yra jo buveinė ir sostas, o ir taip yra tik meilės, kurios neturi bedieviai, dėka, Tiesai skelbiant: „Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu, ir mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (plg. Jn 14, 23).
Šv. Klara Asyžietė, † 1253