Meditacija C Eilinis 32
Keturi klausimai
Girdėdami, kaip iškilmingai Jėzus įžengia į Jeruzalę, žodžiu ir veiksmu išreikšdamas savo valią, kad būtų atpažintas kaip Mesijas, artimiausiomis dienomis tikimės išvysti jį dalyvaujantį įnirtingose kovose. Tačiau tai, ką perskaitome, nustebina. Kaip turėtume nusakyti Jėzaus laikyseną tomis dienomis? Ką gi Jis iš tiesų daro? Ar Jis kovoja? Aišku, Jis nieko neišsižada. Iki pat galo neatšaukia savo reikalavimų. Neatmeta galimybės, kad galės būti išgirstas. Jo karalystė vis dar gali ateiti. Vadovaujantieji asmenys dar gali Jį priimti, tauta dar gali į Jį atsigręžti. Tačiau taip pat akivaizdu, kad nuosprendis jau priimtas, kad Jo kelias veda mirtin. Jis nekovoja tam, kad patrauktų savo pusėn tautą ar jos vadovus; tačiau Jis ir neatsitraukia vien pasyviai laukti savo lemties. Tad ką gi galų gale daro Jėzus?
Kitaip nepasakysi – Jis iki galo vykdo tai, kas Jam pavesta. Jis ir toliau sako tai, kas turi būti pasakyta. Jis ir toliau liudija tai, kas svarbiausia. Jis ir toliau kelia Dievo reikalavimus. Tam Jis neturi iš anksto parengto plano, tačiau elgiasi pagal kiekvienos valandos aplinkybes. Jis nei atsitraukia, nei puola; nei pasiduoda, nei stengiasi laimėti. Jis užbaigia. Jis daro tai, ką galiausiai išsakys prieš pat mirtį: „Atlikta.“ (Jn 19, 30) Iš čia tokia šių dienų galybė ir apsisprendimų gausa ir kartu ypatinga ramybė. Viskas išaiškinta. Jei kas nors iki šiol dar buvo miglota, dabar išreiškiama visu aiškumu.
Todėl kai kurios tarpusavyje susijusios scenos įgauna ypatingos reikšmės. Čia užduodami keturi klausimai. Kas klausia, kaip klausia ir koks atsakymas pasigirsta ir kaip jis yra priimamas – visa tai atskleidžia, ką norima pasakyti.
Fariziejai yra šios šalies konservatoriai, ortodoksai, atkaklūs šventosios tradicijos gynėjai ir aistringi nacionalistai. Kitoje pusėje – sadukiejai: išsilavinę kosmopolitai, besimėgaujantys gyvenimu skeptikai. Iki šiol jie nesikišo į naujai iškilusio mokytojo reikalus. Jiems nepatinka toks religinis atkaklumas, tokia apsisprendimo reikalaujanti, pranašiška jėga. Jie tikrai pasakytų, kad tokie dalykai „ne jų skonio“. Vis dėlto pamažu šis reikalas tampa jiems pavojingas. Jie nuogąstauja susidursiantys arba su politiniais sunkumais, arba dar blogiau – su religine pranašo diktatūra. Taigi jie įsikiša, prisidengę ironiška pranašumo mina.
Sadukiejai netiki prisikėlimu, todėl jie atmeta ir nemirtingumą. Jiems egzistuoja tik apčiuopiamas, žemiškas gyvenimas. Tai yra skepticizmas. Jį išduoda jau pats klausimo pobūdis. Jame slypi kažkokia ironiška nepagarba visam kam, galbūt net spąstai. Kaip atsakys Jėzus į klausimą, į kurį iš esmės nenorima išgirsti jokio atsakymo, nes toks klausimas tėra klasta ir tiesos atmetimas? Jėzus elgiasi taip, kaip ir kitais atvejais. Jis parodo, kad šis klausimas, nepaisant jo tariamo išmintingumo, yra kvailas ir piktas. Kad nėra tokio anapusinio pasaulio, kuriame jis galiotų, nes prisikėlimas ir tolimesnis gyvenimas, sekant šiuo klausimu, būtų ne kas kita, kaip tik dabartinės klausiančiųjų būties pratęsimas. Tačiau virš šios žemiškosios būties erdvės atsiveria kita, tikroji. Iš čia, iš Apreiškimo, iš Dievo, gyvojo Dievo galybės aiškėja tikrasis prisikėlimas – tokio gyvenimo proveržis, kuriame Dievo pasiuntiniai ir jais tikintys jau dabar yra gyvi.
O rezultatas vėl toks pats – priešininkai nutyla. Jie šalti. Jie neatsiveria. Jie pasilieka tokie, kokie buvo. Ne, jie sugėdinti, įtūžę ir laukiantys kitos progos.
Romanas Guardinis, † 1968
Biografija