Meditacija C Šeštinės
Džiaugsmas ir pasitikėjimas
Jėzaus žengimas į dangų tikinčioje sieloje, kuri jį pamaldžiai kontempliuoja, pagimdo įvairialypių jausmų. Nors Kristus nebepelno nuopelnų, tačiau jo įžengimas į dangų visgi turi savybę veiksmingai teikti malonių, kurias jis ženklina.Jėzaus žengimas į dangų sutvirtina mūsų tikėjimą Jėzaus dievyste; mūsų Galvos šlovės regėjimu jis padidina mūsų viltį; įkvepia mus laikytis Jo įsakymų, o tai pagrindžia mūsų nuopelnus – pradą būsimos mūsų palaimos, jis mūsų meilę padaro karštesnę. Jis gimdo mumyse žavėjimąsi tokiu nuostabiu triumfu, dėkingumą už Kristaus mums suteikiamą dalyvavimą jame. „Keldamas mūsų sielas link dangiškos tikrovės, jis pagyvina jose neprisirišimą prie praeinančių dalykų“. „Siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, o ne to, kas žemėje“ (Kol 3, 1–2). Jis mums duoda kantrybės pakelti šios žemės nelaimes. Nes, pasak šv. Pauliaus, „jeigu dalyvavome Kristaus kentėjimuose, dalyvausime ir Jo garbėje“ (plg. Rom 8, 17).
Tačiau yra du jausmai, prie kurių noriu stabtelėti su jumis keletą akimirkų, nes ypatingai gausiai trykšdami iš maldingo šio slėpinio kontempliavimo, jie yra nepaprastai vaisingi mūsų sieloms: tai džiaugsmas ir pasitikėjimas.
Pirmiausia dėl ko mums džiaugtis? Pats mūsų Viešpats sakė savo apaštalams prieš juos palikdamas: „Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą“ (Jn 14, 28). Ir mums Kristus kartoja šiuos žodžius. Jei jį mylime, džiaugiamės jo pašlovinimu; mes džiaugiamės tuo, kad baigęs savo bėgimą jis vėl pakyla į savo Tėvo dešinę, kad ten būtų išaukštintas virš dangų, kad ten, po savo darbų, kentėjimų ir mirties, mėgautųsi amžinu poilsiu neišmatuojamoje garbėje. Mums nesuprantama laimė jį apgaubia ir persmelkia amžiams dievybės gelmėje, jam suteikiama aukščiausia valdžia visiems kūriniams.
Kaipgi mums nesidžiaugti tuo, kad Tėvas įvykdė galutinį teisingumą Jėzaus atžvilgiu? Prie šio gilaus džiaugsmo turime prijungti nepalaužiamą pasitikėjimą. Šis pasitikėjimas visų pirma remiasi pasitikėjimu visagaliu Tėvu, kurį turi Kristus, ne tik kaip nenugalimas karalius, įžengiantis į savo triumfą, bet kaip vyriausiasis kunigas, užtariantis mus po to, kai paaukojo savo Tėvui begalinės vertės auką. O šį unikalų tarpininkavimą Jėzus ypatingu būdu pradėjo savo įžengimo į dangų dieną.
Šis slėpinio aspektas yra labai intymus, nepaprastai naudinga mums prie jo stabtelėti. Šv. Paulius, kuris jį mums atskleidė Laiške žydams, pats jį vadina „neapsakomu“ (Žyd 5, 11). Tegu Šventoji Dvasia padeda mums suprasti, kokie nuostabūs yra Dievo darbai.
Pal. Kolumbas Marmijonas, † 1923