Meditacija C Kristus Karalius
Liturginiai tekstai
Ant kryžiaus arba rojuje?
Visko, ko bijoma, bijant turi būti vengiama; bet koks silpnumas baimės semiasi iš bejėgiškumo; visus, kas kenčia, kentėti verčia nekintama prigimtis; visa, kas užgaulu, visuomet esti negarbinga. O tu, eretike, kokia proto nuovoka supranti, kad Viešpats Jėzus Kristus bijojo to, kur skubėjo; iš baimės drebėjo tas, nuo kurio dreba narsuoliai; kentėjo sužeistas, kuris neleido žaizdoms kankinti; prarado garbę užgaulėmis ant kryžiaus tas, kuriam kryžius reiškia sėdėti prie Dievo ir grįžti į karalystę?Bet galbūt tu manai radęs šventvagišką dingstį: neva jis bijojo nužengti į pragarus ir pačios mirties neišvengiamumo; nes, regis, pats tai liudija žodžiais: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Šitai skaitydamas ir nesuprasdamas, verčiau būtum arba maldingai nutylėjęs, arba taip pat dievobaimingai jį meldęs supratimo; nebeklaidžiok, begėdiškais tvirtinimais iš kvailo siautulio negebėdamas suprasti tiesos. Argi, tavo manymu, dera tikėti, kad jis bijojo pragaro chaoso ir svilinančių liepsnų, ir visos keršytojų bausmių bedugnės, kai plėšikui ant kryžiaus sakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Jo prigimtinės galios neįkalinsi baimėje – apie tai jau net nekalbu, – nei pragaro buveinės valdose; nužengdamas į pragarus jis neatsiskiria nuo rojaus – lygiai kaip kalbėdamas žemėje Žmogaus Sūnus lieka ir danguje, – savo liudytojui žadėdamas rojų ir siūlydamas tobulos palaimos džiaugsmus. Baimė neužvaldo jo, prasiskverbiančio į pragarus, bet savo prigimties galybe visa pripildančio. Šios prigimties, pasaulio valdovės, kuri yra neišmatuojama dėl dvasinės galios gausumo, pragaro chaosas neužvaldo mirties siaubu, nes jos prarasti negali rojaus džiaugsmai.
Juk Viešpats, kai bus nužengęs į pragarus, [tuo pat metu] bus ir rojuje. Atidalink, paskirdamas bausmės baimei, nepadalijamos prigimties dalį ir pragaruose patalpink dalį Kristaus, idant kentėtų, ir palik jį rojuje, idant valdytų. Juk plėšikas prašo, kad jį prisimintų savo karalystėje (Lk 23, 42). Gal šiuo palaimingu tikėjimo išpažinimu jį uždegė dejonė, pasigirdusi vinims perveriant delnus; apie Kristaus karalystę jis sužinojo per skausmą, kurį patyrė nusilpęs Kristaus kūnas! Jis prašo, kad [Kristus] teiktųsi jį prisiminti [dangaus] karalystėje, tu laikai kryžiaus mirtį baime. Viešpats jam žada greitą rojaus bendrystę, o tu Kristų uždarai pragare, tarsi pavaldų bausmės siaubui. Nevienodai viltingas šis ir anas tikėjimas. Nukryžiuotas plėšikas pelnė rojų, išpažindamas pakabintą ant kryžiaus Kristų [dangaus] karalystėje; o kas Kristų laiko esant pavaldų bausmės kančiai ir mirties baimei, tas neišvengiamai neturės nei rojaus, nei karalystės.
Šv. Hiliaras Puatjietis, † 367
Biografija