Įvadas AB 03 04
Šv. Kazimieras
Pirmasis Lietuvos globėjas
Laisvas minėjimas, Lietuvoje iškilmė
Šv. Kazimieras (1458–1484) gimė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero III šeimoje. Jo motina Elzbieta buvo imperatoriaus Alberto II Habsburgo duktė. Vaikystėje Kazimieras gavo labai gerą išsilavinimą. Mokymo programoje vienodai dėmesio buvo skiriama ir proto, ir kūno lavinimui. Reikalauta anksti keltis, daug sportuoti. Svarbią vietą užėmė iškalbos pratybos. Trylikametis Kazimieras buvo numatytas Vengrijos karaliaus sosto paveldėtoju, tačiau nesėkmingai susiklosčius 1471–1472 m. karo žygiui, jaunasis karalaitis grįžo į tėvynę tęsti mokslų ir talkinti tėvui įvairiuose valstybės reikaluose. Gyvendamas prabangiuose karaliaus rūmuose, kuriuose turėjo daug progų išsiblaškyti ir pramogauti, Kazimieras pasižymėjo nepaprastu tyrumu, neturto meile, darbštumu ir jautrumu vargšams. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės: rytą – šv. Mišios, dieną – darbas, vakare – ligonių lankymas, vargšų šelpimas. Intensyviai melsdavosi, būdamas ypač pamaldus Švč. Sakramentui ir Dievo Motinai. Lūpose ir širdyje nuolat kartodavo numylėtą giesmę Omni die dic Mariae – „Meilės himną tau, Marija“. Ypatingas savo gyvenimo taisykles šv. Kazimieras buvo suformulavęs taip: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti teisingumą ir tiesą“; „Nieko nėra garbingiau pasaulio vadovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje“; „Verčiau mirti, negu susitepti“.
Šv. Kazimieras sirgo džiova. Atsisakęs siūlomo neskaistaus būdo pratęsti savo gyvenimą, jis mirė 1484 m. kovo 4 d., Mišių metu, būdamas tik 25-erių metų amžiaus. Šv. Kazimieras buvo kanonizuotas 1604 m. Truputį vėliau, 1634 m., popiežius Urbonas VIII paskelbė jį Lietuvos globėju; tuo pačiu metu jo kūnas buvo perkeltas į Vilniaus katedrą ir čia iki šiol gerbiamas puošniausioje koplyčioje. 1948 m. Pijus XII taip pat paskyrė šv. Kazimierą Lietuvos jaunimo globėju.