Spausdinti

Įvadas AB 08 15


Švč. m. Marijos ėmimas į dangų

Žolinė

Iškilmė

Liturginiai tekstai

 

Nuo tos dienos V a., kai Jeruzalėje buvo pašventinta Užmigimo bazilika, pastatyta toje vietoje, kurioje gerbtas Marijos kapas, Bažnyčia džiaugsmingai švenčia Švenčiausiosios Mergelės ėmimą į dangų. Šiuo pavadinimu švenčiamas nuostabus Dievo padarytas dalykas: Nekaltai Pradėtoji Dievo Motina, „pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, buvo su kūnu ir siela šlovėje paimta į dangų“, kaip 1950 m. apibrėžė popiežius Pijus XII.
Marijos Ėmimas į dangų plaukia iš jos dieviškosios motinystės: Dievas neleido jai „kape sunykti, nes ji stebuklingai pagimdė Žmogumi tapusį jo Sūnų – gyvybės Kūrėją“. Kaip Marijos dieviškoji motinystė buvo malonė visam pasauliui, taip ir jos Ėmimas į dangų davė pradžią žmonijos ėmimui pas Dievą. Moteris, pasak Apreiškimo šv. apaštalui Jonui, pasirodžiusi danguje kaip „didingas ženklas“, kartu simbolizuoja ir šventąją Bažnyčią, ir Mergelę Mariją. Ji – „visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia ir paveikslas, o žemės keleiviams tikrosios vilties ir paguodos žvaigždelė“ (dėkojimo giesmė). Kontempliuodami Mariją, švenčiančią „su Kristumi amžinąją pergalės šventę“, jos užtarimu melskime Dievą malonės „gerai naudotis atpirkimo vaisiais“, kad „susilauktume išaukštinimo amžinybėje“. Kaip ir Marija, mes žinome, kad savo kūnuose, kurie yra Šventosios Dvasios šventykla, mes nešiojame amžinybės užuomazgas.