Įvadas AB 11 02
Mirusiųjų diena
Vėlinės
Diena po Visų Šventųjų šventės XI a. pašvęsta intensyviai maldai už visus mirusius tikinčiuosius. Šią praktiką įvedė Kliuni benediktinų vienuolyno abatas šv. Odilonas, ir greitai ji paplito visoje Bažnyčioje. Vakar giedojusi triumfuojančiosios Bažnyčios garbę ir džiaugsmą, šiandien liturgija ragina su įkarščiu ir viltimi melsti už skaistyklos sielas, skaistinamas prieš išvystant Dievą veidas į veidą.
Malda už mirusiuosius priklauso seniausiai krikščioniškajai tradicijai, kaip ir Eucharistijos aukojimas prašant: „amžinoji šviesa tešviečia“ mirusiesiems. Per kiekvienas Mišias Bažnyčia pirmiausia meldžiasi už „visus, kurie mirė susijungę su Kristumi“ (I EM), tačiau išplečia savo maldą už „visus mirusiuosius, kurių tikėjimą vienas Viešpats pažino“ (IV EM) ir kurie „Viešpačiui mieli“ (III EM). Melsdamiesi už palikusius šį pasaulį, mes taip pat prašome Dievą, „kad visi, kurie tikime jo Sūnaus prisikėlimą iš numirusiųjų, tvirtai tikėtume ir jo pažadėtąjį kūno atsikėlimą amžių pabaigoje“. Tikime, kad „Kristuje visi bus atgaivinti“ (ĮP; Jn 5, 29); be to Jėzus pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).
Savo maldoje mes tvirtiname, kad Jėzus yra ryšys tarp mūsų mirusių brolių bei seserų, „už kuriuos atnašavome šią prisikėlimo Auką“, ir mūsų pačių: Jo „didžios meilės Sakramentas mus vienija“ Jo Kūno ir Kraujo bendrystėje.
Šią dieną kunigai gali aukoti šv. Mišias tris kartus. Tuo tikslu liturgijoje numatyti trys skirtingi formuliarai.