Spausdinti

Įvadas AB Bažnyčios pašventinimo metinės


Bendrosios Bažnyčios pašventinimo Metinių Mišios

Metines švenčiančioje Bažnyčioje


Liturginiai tekstai

 

Per metus krikščionys švenčia tris pašventinimo metines: savo parapijos arba bendruomenės bažnyčios (iškilmė); vyskupijos, kurioje jie gyvena, katedros (ne pačioje katedroje, o kitose bažnyčiose – šventė); Laterano bazilikos (lapkričio 9 d. – šventė, išstumianti sekmadienį). Visais šiais atvejais šventimo šerdis yra Bažnyčios slėpinys. Žmonių statytas pastatas vadinasi bažnyčia, t. y. „susirinkimas“, nes joje glaudžiasi Dievo tautos susirinkimas. Būtent pakrikštytųjų tauta ir yra gyvoji Kristaus Bažnyčia. Statant bažnyčią, pašventinamą dedikacijos apeigomis, siekiama ne ko kita, kaip tik dangiškosios Jeruzalės statybos, kad „ištikima tauta nuolat tobulėtų pagal dangiškosios Tėvynės paveikslą“ iš „gyvų ir rinktinių akmenų“. Susirinkdami bažnyčioje, atsiliepiame į Dievo, norėjusio, kad jo tauta būtų vienas „susirinkimas“, kvietimą. Mūsų susirinkimas kartu yra dangiškosios Bažnyčios, „šventojo miesto, Naujosios Jeruzalės, į kurią mes kaip maldininkai keliaujame“ (KBK 1198), ženklas. Viešpats iš mūsų „rengia sau amžinąją savo šlovės buveinę“.
Pašventinimo šventė padeda įsisąmoninti, kad mes esame „Dievo šventovė“ ir kad „mumyse gyvena Dievo Dvasia“. Ji turi padėti mums kartu augti, kad galėtume statydintis „dvasinius namus, kad būtumėme šventa kunigystė“, „teigdami Dievui garbę visos kūrinijos vardu“ (KBK 1361).