Spausdinti

Įvadas BC Eilinis 7


Liturginiai tekstai B

Įžangos ir Komunijos priegiesmiai šiam sekmadieniui suteikia džiaugsmo bei tikrumo atspalvį, kuris krikščionių susirinkimą daro gaivinančia atvanga darbų ir dienų bėgsme. Psalmininko tikėjimo tikrumui: „Dieve, tikiu, kad tu man gailestingas“ (ĮP) aidu atliepia Petro išpažinimas: „Viešpatie! Aš tikiu, jog tu mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (KP b). Džiaugsmas užlieja žmogaus širdį jam suvokus, kad yra išgelbėtas (ĮP). Džiaugsmas užlieja širdį krikščionio, einančio prie Eucharistijos stalo, kad ten priimtų Šv. Komuniją, „laiduojančią išganymą“ (KM). Todėl šis džiaugsmas prasiveržia giedant: „Viešpačiui giesmes giedosiu, kiek jis man gera padarė!“ (ĮP), „Trokštu džiūgauti, tavimi vis gėrėtis; tegul tau, Aukščiausias, mano muzika skamba“ (KP a).
Sekmadieninė Eucharistija mums yra ne tik atokvėpis, joje taip pat randame naują paskatą pastangoms prie Dievo valios priderinti savo mintis, žodžius ir darbus (PM). Krikščionys neturi užmiršti, kad, „atlikdami žemiškąsias pareigas“ (malda už pasauliečius), turi siekti dvasinių gėrybių, o reikalavimas tai daryti „visada“ neturi mūsų gąsdinti, nes Kristus pažadėjo: „Aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).