Įvadas C 08 15
Švč. M. Marijos ėmimas į dangų
Žolinė
Iškilmė
Liturginiai tekstaiVienos pirmųjų Marijos garbei pastatytų bažnyčių pašventinimo dieną (V a.) mes džiaugsmingai švenčiame jos garbingą Ėmimą į dangų (15 d. ĮP). Taip pažymime nuostabų Dievo padarytą dalyką (14 d. ĮP, 15 d. KP): Dievo Motina, Nekaltoji Mergelė Marija (15 d. PM) „pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus šlovę“, kaip 1950 m. sakė popiežius Pijus XII, paskelbdamas šią tiesą dogma.
Marijos paėmimas į dangų kyla iš jos dieviškosios Motinystės: Dievas „jai neleido kape sunykti, nes ji stebuklingai pagimdė Žmogumi tapusį jo Sūnų – gyvybės Kūrėją“ (DG; 14 d. PM, 15 d. PM). Kaip Marijos dieviškoji Motinystė buvo malonė visam pasauliui, taip ir jos paėmimas į dangų davė pradžią žmonijos ėmimui pas Dievą. Moteris, pasak Apreiškimo šv. apaštalui Jonui, pasirodžiusi danguje kaip „didingas ženklas“, kartu simbolizuoja ir Mariją, ir Bažnyčią: Marija – „visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia bei paveikslas, o žemės keleiviams – tikrosios vilties ir paguodos žvaigždelė“ (DG). Kontempliuodami Mariją, „švenčiančią su Kristumi amžinąją pergalės šventę“ (14 d. ĮP), jos užtariami meldžiame malonės siekti to, kas aukštybėse (Kol 3, 1) (15 d. PM), kad „susilauktume išaukštinimo amžinybėje“ (14 d. PM). Kaip ir Marija mes žinome, kad savo kūnuose, kurie yra šventosios Dvasios šventyklos, mes nešiojame amžinybės užuomazgas.