Įvadas C 11 02
Mirusiųjų diena
Vėlinės
Visų Šventųjų iškilmė turėtų sužadinti mirusių tikinčiųjų, kuriuos Bažnyčia kasdien pamini maldoje, prisiminimą. Maldos už mirusiuosius diena imta minėti lapkričio 2 d. nuo XI a. pradžios. Malda už mirusiuosius priklauso pačiai seniausiai krikščioniškai tradicijai, kaip ir Eucharistinės aukos aukojimas, „kad amžinoji šviesa jiems šviestų“. Per kiekvienas Mišias Bažnyčia pirma meldžiasi už „visus, kurie mirė susijungę su Kristumi“ (I EM), bet ji išplečia savo maldą ir apima „visus mirusiuosius, kurių tikėjimą vienas Viešpats pažįsta“ (IV EM), „visus Dievo gailestingume, jo malonėje baigusius žemės kelionę“ (II EM), „visus, kurie Jam mieli iškeliavo iš šio pasaulio“ (III EM). Melsdamiesi už palikusius šį pasaulį, taip pat prašome Dievą, kad mes „visi, kurie tikime jo Sūnaus prisikėlimą iš numirusių, tvirtai tikėtume ir jo pažadėtąjį kūno atsikėlimą amžių pabaigoje“ (PM).
Mes tikime, kad „Kristuje visi bus atgaivinti“ (ĮP), nes Jėzus mums pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (KP).
Galiausiai savo maldoje patvirtiname, jog Jėzus yra ryšys tarp mūsų ir mirusių mūsų brolių bei seserų: jis savo „didžios meilės Sakramentu mus vienija“ (KM), ypač švenčiant Prisikėlimo Sakramentą (KM), priimant jo Kūną ir Kraują.