Spausdinti

Įvadas C Advento 4

 

Liturginiai tekstai

Nuo šio 4 Advento sekmadienio Bažnyčia dėmesį sutelkia į Jėzaus Gimimą.

Tuo metu, kai skaitiniai nušviečia pasirengimą unikaliam įvykiui, ypač išryškėja Marijos asmenybė, „Mergelės Motinos, kuri su neapsakoma meile jo laukė“ (2 DG). Marijoje amžius trukęs laukimas, aidintis įžangos priegiesmyje (ĮP), pasiekia pačią tyriausią išraišką, nes „Ji užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo“ (Dogminė konstitucija apie bažnyčią Lumen gentium, Nr. 55). Ta, kuri viltingai tikėjosi, yra ir toji, per kurią išsipildė pažadas. Ji yra mergelė, turėjusi pagimdyti sūnų (KP), Izraelio duktė, kurią Dvasia pridengė savo šešėliu, sykiu nuolanki Viešpaties tarnaitė ir moteris, labiausiai palaiminta tarp visų moterų.
Bažnyčia, su gilia pagarba žvelgdama į Mergelę Mariją laukiant jos gimdymo meto, šiandien skelbia savo tikėjimą Dievo Sūnaus įsikūnijimu. Bet jai įsikūnijimas neatskiriamas nuo atpirkimo ir yra Velykų slėpinio pradžia. Žodis tapo Kūnu Marijos įsčiose, idant išgelbėtų mus savo prisikėlimo galybe ir atvertų mums kelią į amžinąjį gyvenimą (PM). „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu“ (šv. Atanazas).