Įvadas BC Eilinis 20
Nuo pat šv. Mišių pradžios, priegiesmis (ĮP) ir ypač malda (PM), išausti iš šv. Pauliaus laiškų atgarsių, žadina mumyse dangaus troškimą. Dievas parengė tiems, kurie jį myli, gėrybes, kurių akis negali matyti (plg. 1 Kor 2, 9), ir jis mums pažadėjo paveldą, pranokstantį mūsų troškimus (plg. Fil 4, 7). Kaip pasiekti šias gėrybes ir įžengti į šį paveldą? Mylint Dievą „visame kame ir labiau už visa“. Tačiau žmogus negali sužadinti šios meilės pernelyg ribotoje savo širdyje. Vien tik Dievas sužadins ją mumyse. Meilė Dievui gali būti tik Dievo dovana. Todėl jį meldžiame „uždegti mūsų širdis savo meile“ (PM).
Dievo meilė per Jėzų įgavo žmogišką veidą. Tad malda po šv. Komunijos pratęsia pradžios maldą, kai prašome, „kad žemėje sugebėtume sekti Kristaus pavyzdžiu, o danguje galėtume džiaugtis jo laime“ (KM). Kai krikščionis žengia per gyvenimą „žiūrėdamas į Jėzų“ (Žyd 12, 2), tada jis yra tikras, jog gyvena meile, nužengiančia iš Dievo. Dalyvauti liturginiame Eucharistijos šventime, kur Kristuje išsipildo nuostabūs „garbingi mainai“ (AM) tarp Dievo ir mūsų, valgyti „gyvąją duoną, nužengusią iš Dangaus“ (KP 2), kuria tampame „Kristaus bendrininkai“ (KM), – tai semtis iš gyvojo meilės šaltinio.