Įvadas BC Eilinis 24
„Duok ramybę, Viešpatie, savo ištikimiesiems“ (ĮP). Tokia malda pradedamos šio sekmadienio šv. Mišios. Ramybė yra Dievo dovana žmonėms, dovanojama Kristuje, bet ji yra ir žmonių pagarba savo Viešpačiui. Mes giedame: „Garbė Dievui ir ramybė žmonėms“. Egzistuoja ryšys tarp Dievo garbės ir ramybės, taikos tarp žmonių – pastaroji yra himnas Dievo garbei. Išties „visatos Kūrėjas ir Valdovas“ (PM) nepadarė žmonių tam, kad šie tarpusavyje draskytųsi, „jis nesidžiaugia gyvųjų žūtimi“ (Išm 1, 13). O Kristus, „jis pats save sunaikino ir ant kryžiaus pralietu krauju sutaikino dangų ir žemę“ (1 BDG), ir jis paliko savo ramybę kaip dovaną savo mokiniams. Todėl krikščionys turi būti taikdariai, o tam visų pirma reikia, kad jie būtų susitaikę su Dievu ir tarnautų Viešpačiui „visa širdimi“ (PM), kad darbuotųsi dėl teisingumo, nes teisingumas ir taika žengia drauge.
Kai aukojame Eucharistiją, prašome Viešpatį „visam pasauliui duoti gerovę ir taiką“ (III EM), ir kai dalinamės laužoma duona ir laiminimo taure“ (KP 2), mes atsigaiviname, kad galėtume atsidėti teisingumo bei taikos tarnystei, nes per šv. Mišias Kristus persmelkia mūsų gyvenimus, kad prisotintų juos savo meile (KM).