Spausdinti

Įvadas C Švč. Trejybė


I sekmadienis po Sekminių

Liturginiai tekstai


Drauge su žydais ir musulmonais mes skelbiame, jog Abraomo, mūsų tėvo, Dievas yra vienintelis: mes tikime į vieną Dievą. Bet mes taip pat tikime, kad Jėzus Kristus, Viešpats, yra Dievo Sūnus, „tikras Dievas iš tikro Dievo; gimęs, bet ne sukurtas, esantis vienos prigimties su Tėvu“, ir tikime „į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą“.
Visas krikščionio gyvenimas, nuo krikšto iki mirties, yra paženklintas Švenčiausiosios Trejybės antspaudu. Tėvas, Sūnus ir Dvasia gyvena jame. Todėl šventieji gyveno drebėdami ne iš baimės, bet iš pagarbos, meilės ir džiaugsmo Gyvojo Dievo akivaizdoje, tuo pat metu sugebėdami atpažinti jo atvaizdą kiekviename žmoguje – savo brolyje ar seseryje. Visa liturgija švenčiama Švč. Trejybės garbei. Tai Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje mes aukojame Eucharistiją. Tačiau gerai vieną metų sekmadienį sustoti apmąstyti Dievo žmonėms atskleistų giliausių jo būties slėpinių (PM, KM), garbinti tą, kuris iš didžios meilės pasigailėjo mūsų (ĮP), išpažinti tikėjimą Švenčiausiąja Trejybe – vienu Dievu ir vienu Viešpačiu, „trijų Asmenų prigimties bendrumu“ (DG).