Meditacija C 11 02 I
Mirusiųjų diena
Vėlinės
I Mišios
Nereikia bijoti
Gera ir bloga įvyksta per valią; būtent vien tik žmogaus pritarimas padaro nuodėmę arba dorybę; nes be valios nuodėmė nebūtų nuodėmė, o dorybė nebūtų dorybė; siela nebūtų suteršta nuodėme nei jokia bloga mintimi, jeigu valia tam nepritartų, kaip kad geros mintys ir dori veiksmai nesuteiktų sielai malonės gyvenimo, jeigu valia nesutiktų jų priimti su meile. Ši žmogaus valia yra tokia stipri, kad nei demonas, nei kūriniai, nei niekas pasaulyje negali jos išjudinti, priversti ją pritarti nuodėmei arba dorybei labiau, nei ji nori. Šito mus moko šv. Paulius, sakydamas mums: „Nei alkis, nei troškulys, nei persekiojimai, nei ugnis, nei kalavijas, nei dabartiniai ar būsimieji dalykai, nei angelai, nei demonai negalės manęs atskirti nuo Dievo meilės, jeigu aš to nenoriu“ (plg. Rom 8, 35–39). Šiais žodžiais garbusis apaštalas mums parodo, kokia yra jėga valios, kurią Dievas mums davė iš savo gailestingumo. Niekas negali sakyti: aš negaliu; niekas negali pasiteisinti dėl nuodėmės. Pačios blogiausios mintys gali apnikti mūsų širdį ir niekas negali joms sutrukdyti, bet jų buvimas nėra nuodėmė; pritarimas, kurį valia joms duoda, yra nuodėmė, ir visada galima atsisakyti pritarti.Taigi, kadangi turime tokį didelį lobį, kurio niekas negali prarasti, jeigu to nenori, nereikia bijoti smūgių, bet mums reikia visada džiaugtis kovojant, tol, kol gyvensime. Tas, kas mato atlygį už kovą, karštai jo trokšta; be kovos nebūna pergalės; ir tas, kuris nepasiekia pergalės, yra apimtas gėdos. Ar žinote, kokį gėrį įgyjame kovodami? Žmogus didelių kovų metu turi papurtyti savo aplaidumą, būti uolesnis išnaudodamas savo laiką, ir nedykinėti; jis labiau atsideda šventoms maldos pratyboms; jis nuolankiai kreipiasi į Dievą, kurį mato esant jo stiprybę, ir prašo jo pagalbos. Kova leidžia jam patirti savo silpnumą ir jausminės galios trapumą. Tuomet jis ima nekęsti savimeilės ir su nuoširdžiu nusižeminimu niekina save; jis jaučiasi esąs vertas kančių ir nevertas atlygio už kančias, taip pat jis pažįsta Dievo gerumą, matydamas, jog gera valia, kurią jis turi ir kuri nepasiduoda, jam ateina iš Dievo. Šis gerumas jam įkvepia meilę ir dėkingumą, nes jis mato ir supranta, jog Dievas jį išsaugo savo geroje valioje. Būtent kovose tikrai įgyjamos didžiosios dorybės, nes kiekviena dorybė gimsta iš meilės, o meilė maitinama nusižeminimu.
Šv. Kotryna Sienietė, † 1380
Biografija