Meditacija C 11 09
Laterano bazilikos pašventinimas
Kūno šventykla
Šventyklos ir maldos santykiu galima išaiškinti ir dialektinį Jėzaus santykį su šventykla: jis neigia šventyklos būtinybę maldai, tačiau teigia šventyklą kaip jo Tėvo ir jo paties Namus. „Ateina valanda ir dabar jau yra, kai tikri garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 23). Antra vertus: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų (Jn 2, 16)... Mano namai vadinsis maldos namai“ (Mt 21, 13). Tai reiškia: Kristus leidžia žmogui garbinti Dievą savo viduje – nebūtinai „ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ (Jn 4, 21). Tačiau jis draudžia paversti šventyklą pasaulinių reikalų erdve arba ana „plėšikų lindyne“ (Mt 21, 13) kaip šių reikalų simboliu. Tikrieji maldos namai yra žmogaus dvasia, tačiau tikrieji Dievo Namai arba Dievo buveinė istorijoje yra šventykla. Čia glūdi pagrindas, kodėl pirmieji krikščionys meldėsi visur: „savo namuose čia vienur, čia kitur jie laužydavo duoną, drauge vaišindavosi, džiugiai ir tauria širdimi garbindami Dievą“ (Apd 2, 46–47). Bet jau net ir persekiojimų metu jie pradėjo statytis šventyklų, taip kad persekiojimai lietė ne tik asmenis, bet ir šventyklas, jas griaunant.
Logos įsikūnijimu Dievas įėjo į istoriją ypatingu būdu, gi pažadas pasilikti su tikinčiaisiais „iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20) Viešpaties buvojimą istorijoje padarė visiškai egzistencinį. Todėl krikščioniškoji šventykla kaip tik ir turėjo šį Dievo pasilikimą istorijoje regimai vaizduoti bei skelbti ir tuo pačiu kurti erdvę, kurioje tikinčiųjų bendruomenė Viešpaties buvojimą išpažintų ir kulto apeigomis reikštų. Krikščioniškoji Evangelija bei teologija savaime vedė krikščionis į šventyklos kūrimą bei ugdymą. Užtat ir pradinis stabmeldžių priekaištas, esą krikščionys šventyklų neturį, truko tik trumpą laiką. Jei Dievas gyvena istorijoje, tai jis turi ir Namus, kurie šį jo gyvenimą vaizduoja. Krikščioniškoji šventykla rymo ant pagrindinio Krikščionybės įvykio, kad Logos „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Nuosekliai tad šventyklos sampratos išblukimas yra ženklas, kad ir įsikūnijimo tiesa mūsų sąmonėje yra apiblukusi, nes šiuodu dalyku yra neatskiriamu vienas nuo kito. Įsikūnijimas veda į šventyklą, ir šventykla išreiškia įsikūnijimą.
Antanas Maceina, † 1987