Meditacija A 03 19
„Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok!“
Glostė Juozapas Sūnų
Kaip Mažylį ir jam tarnavo
Kaip Dievui. Jis džiaugėsi juo
Kaip Gėriu ir jis juo rūpinosi
Kaip Teisuoliu. Didis paradoksas!
Kas man suteikė, kad Aukščiausiojo Sūnus
Taptų mano sūnumi? Mano pavydas degė dėl tavo motinos
Ir aš norėjau ją atleisti. Aš mat nežinojau,
Kad jos įsčiose buvo didžiulis lobis,
Kuris nelauktai praturtins mano vargo dienas.
Karalius Dovydas kilo iš mano giminės
Ir užsidėjo diademą. Kaip žemai
Aš nupuoliau, jog vietoj karaliaus,
Aš tapau staliumi.
Bet diadema nelauktai man atiteko,
Nes mano glėbyje yra diademų Viešpats.
Pavydėtini žodžiai staiga prasiveržė iš Marijos,
Ji supo Jį lopšyje: – Kas suteikė man,
Išskirtinei, kad pradėčiau ir pagimdyčiau tą,
Kuris yra Vienatinis ir Visokeriopas,
Mažas ir Didis,
Visas pas mane ir visatoje visas.
Tą dieną, kai Gabrielius atėjo
Pas mano neturtą, akimirksniu jis mane padarė
Kilminga ir Tarnaite, nes aš esu tarnaitė
Tavojo dieviškumo, o motina savo ruožtu –
Tavojo žmogiškumo, Viešpatie ir Sūnau!
Akimirksniu tarnaitė tapo karaliaus dukra
Per Tave, Karaliaus Sūnau;
Štai nusižeminusi Dovydo namuose
Per Tave, o Karaliaus Sūnau,
Ši žemės dukra pasiekė dangų
Per Dangiškąjį.
O, kaip aš stebiuosi, jog prieš mane guli
Vaikelis, Senolis,
Kurio visas žvilgsnis yra nukreiptas į dangų,
Tuomet, kai nesiliauja jo burna šnabždėti;
Kaip jis į mane panašus – kurio tylėjimas kalbasi su Dievu.
Šv. Efremas, † apie 373
Biografija