Spausdinti

Meditacija A 11 01


Liturginiai tekstai

Neturto dvasia

Neturtas – žodis, kuris tarsi perkreipia lūpas. 1952 m. sudarydamas Taize Regulą, vos išdrįsau jį pavartoti: pati plunksna nenoriai jį rašė. Manydamas, kad neturto dvasia – tai pirmiausia paprastas dalijimasis viskuo su artimu, aš mieliau kalbėjau ne apie neturto įžadą, o apie įsipareigojimą turto bendrumui, nesibaiminant „galimo skurdo“. Be abejonės, daugelio materialinių gėrybių privalu išsižadėti. Tačiau neturto dvasia reikalauja daugiau. Vien materialinis neturtas dar galėtų sužadinti kompensacijos poreikį, pavyzdžiui, norą pajungti kito dvasią, versti jį gyventi pagal mūsų įsitikinimus.
Neturto dvasia apima visą esybę. Išorinių neturto ženklų nepakanka. Jie nenuslopina nei žmogaus ambicijų, nei valdžios troškimo, nei noro dominuoti. Išorė gali tapti tik priedanga.
Kartais ima viršų puritoniškas elgesys: bandoma atrodyti varganai, vaikštoma paniurusiais veidais, o kiek nepanaudotų galimybių slepia ši išblyškusi kaukė. „Palaiminti vargdieniai“. Jei neturto dvasia tampa nusiminimo sinonimu, tai kaip ją suderinti su pirmuoju Palaiminimu? Neturto dvasia neatsiejama nuo visiškai Dievu pasikliaujančio tikinčiojo džiaugsmo. Ir tik per džiaugsmą ji atsiskleidžia.
Vien neturto dvasios nepakanka. Pirmojo Palaiminimo nereikėtų pernelyg sureikšminti. Neturtėlis yra romus, jis visados Kristaus vargdienis. Neturtas neatsiejamas nuo gailestingumo, kaip šešėlis nuo šviesos.

Brolis Rožė (Šucas) iš Taizės, † 2005

Biografija