Spausdinti

Meditacija A 17 eilinis


Liturginiai tekstai

 

Brangusis perlas

 

Kuomet, prisimindami Dievą, savo protui uždarome visus minties išėjimus, protas būtinai iš mūsų reikalauja kokios nors naudingos veiklos, kuri atitiktų jo įgūdžius. Tuomet kaip vienintelę veiklą, pilnai atitinkančią jo tikslą, protui reikia duoti „Viešpaties Jėzaus“ maldą. „Juk nė vienas, – parašyta, – nesako, jog Jėzus yra Viešpats, jei to nedaro Šventojoje Dvasioje“ (1 Kor 12, 3). Tačiau toks žmogus teįsižiūri vien tik į šiuos žodžius, visada pasilikdamas savo paties lobyne, kad nenukryptų į jokius kitus vaizdinius.
Juk tas, kas šitą šventą ir garbingą vardą nuolat kartoja savo širdies gilumoje, galiausiai galės pamatyti ir savo proto šviesą, kadangi sustiprintas sutelktų minties apmąstymų jis tinkamu suvokimu sudegina visus sielą dengiančius nešvarumus. Nes tikrai, kaip parašyta, „mūsų Dievas yra deginanti ugnis“ (Įst 4, 24). Todėl Viešpats dabar pakviečia tokią sielą didžiai pamilti jo šlovę, nes tas garbingas ir trokštamas vardas, proto atminties kartojamas degančia širdimi, būtinai išmoko mus mylėti jo gerumą jau niekam nebetrukdant. Mat tai ir yra tas brangusis perlas, kurį gali įsigyti pardavęs visą savo turtą ir nenusakomai džiaugtis dėl tokio radinio (plg. Mt 13, 46).

Diadochas Fotikietis, V a.

Biografija