Spausdinti

Meditacija A Advento 3


Liturginiai tekstai

 

„Palaimintas, kas nepasipiktins manimi“

 

Pasipiktinimas – tai žmogaus irzlumo protrūkis prieš Dievą. Žmogų erzina pati Dievo esmė – jo šventumas. Pasipiktinimas – priešinimasis gyvajam Dievui. Širdies gelmėje žmogus ilgisi amžinojo šaltinio, iš kurio kyla kiekvienas kūrinys ir vien kuris yra visa ko pilnatvė, bet čia pat slypi ir noras priešintis tam pačiam Dievui, nuodėmės pirmavaizdis, laukiantis savo progos. Tačiau pasipiktinimas retai pasireiškia grynu pavidalu, kaip atviras išpuolis prieš Dievo šventumą. Dažniausiai jis būna užslėptas ir nukreiptas prieš tokiu šventumu pasižymintį žmogų: prieš pranašą, prieš apaštalą, prieš šventąjį, prieš įtikėjusį pamaldųjį. Toks žmogus ypač erzina. Kažkas mūsų širdyje negali pakęsti šventojo gyvenimo pavyzdžio. Tas kažkas piktinasi ir pateisina savo pyktį nuolat pasitaikančiais žmogaus netobulumais, jo nuodėmėmis – „argi toks žmogus gali būti šventas!“ – arba jo silpnybėmis, kurios dėl iškreipto atmetimo žvilgsnio atrodo labai blogos. Arba šventojo keistenybėmis: kas gi dar labiau galėtų erzinti, jei ne šventojo keistenybės. Žodžiu, piktinamasi tuo, kad jis žmogus ir jį riboja laikinumas.
Tačiau šventumas bus labiausiai nepakeliamas, aršiausiai puolamas ir su didžiausiu nepakantumu atmetamas „gimtajame pranašo mieste“. Kaip galima pripažinti, kad tas, kurio tėvus pažįstame, kuris gyvena šalia ir kuris „yra toks, kaip visi“, yra kažkuo šventas? Negi šitas, „kurio visi reikalai mums žinomi“, galėtų būti išrinktasis?
Piktinimasis yra didysis Jėzaus priešininkas. Dėl jo neatsiveria ausys Gerajai Naujienai, atsisakoma tikėti Evangelija, nusigręžiama nuo Dievo karalystės, priešinamasi jai.
Pasipiktinimo pavojus yra susijęs ir su pačiu Jėzaus asmeniu. Kai Jonas iš kalėjimo nusiuntė savo mokinius jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3), tuomet Jėzus atsakė tais pačiais Izaijo žodžiais, kuriuos jis ir Nazarete aiškino ir paskelbė apie tai, kad jų išsipildymas arti: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“. Ir tuomet jis dar priduria: „Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (Mt 11, 4–6). Būtent tai, kad žinia apie Dievo karalystę, patvirtinta Dvasios galia, yra skelbiama žmogaus lūpomis, labiausiai suerzina piktus žmones; „palaimintas“ yra tas, kuris jiems nepriklauso.

Romanas Guardinis, † 1968

Biografija