Spausdinti

Meditacija A Gavėnios 1


Liturginiai tekstai

Tikras žmogus ir tikras Dievas

Tikrai, kurio gundyti nedrįso, tas, kuris nesusilaikė mėgindamas apgauti patį Viešpatį Jėzų Kristų? Nes iš evangelijos pasakojimo (Mt 4, 1–11) žinome, kad mūsų Gelbėtojas, kuris buvo tikras Dievas, jog pasirodytų taip pat esąs ir tikras žmogus, ir visas bedieviškas klaidingas pažiūras pašalintų, po keturiasdešimties dienų ir naktų pasninko, kai pats patyrė mūsų silpnumui būdingą alkį, džiaugėsi velnias, aptikęs šį jo trapios ir mirtingos prigimties ženklą; ir kad ištirtų galią, kurios bijojo, jis tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“.
Galėjo tai padaryti Visagalis, ir lengva buvo, kad Kūrėjo įsakymu, bet koks kūrinys pavirstų liepiama rūšimi. Kaip, pavyzdžiui, kai panorėjo, vestuvių pokylyje vandenį pavertė vynu (plg. Jn 2, 1–10). Tačiau tai labiau derėjo su išganinga nuostata, kad visų labiausiai pasipūtusio priešo klastą, Viešpats būtų nugalėjęs ne Dievybės galia, bet nusižeminimo slėpiniu. Galop, kai nuvijo velnią ir pavertė niekais visas gundytojo suktybes, prie Viešpaties prisiartino angelai ir jam tarnavo; tada atsiskleidė tikro žmogaus ir tikro Dievo klastingu klausinėjimu nepaveiktas žmogiškumas ir per angelų paslaugumą – akivaizdus dieviškumas. Taigi tebūna sugėdinti velnio sūnūs ir mokiniai, esantys pilni nuodingo įkvėpimo, kurie kiekvieną naivųjį apgauna, neigdami, kad Kristus tikrai turi abi prigimtis, kai jie arba nuo žmogaus nuvelka dieviškumą, arba nuo dieviškumo atskiria žmogų. Nes vienu užmoju dvejopu įrodymu sugriaunamas dvejopas melas ir per kūno alkį įrodomas tobulas žmogiškumas, o per tarnaujančius angelus – tobulas dieviškumas.

Šv. Leonas Didysis, † 461

Biografija