Spausdinti

Meditacija A Šv. Šeima


Liturginiai tekstai

 

Antrasis skausmo kalavijas

 

Pasvarstykime dabar apie antrąjį skausmo kalaviją, tą, kuris pervėrė Marijos sielą, kai Vaikelis Jėzus turėjo bėgti į Egiptą, kad išvengtų Erodo persekiojimo.
Kiekvienas gali įsivaizduoti, kiek daug turėjo iškentėti šventoji Mergelė šios kelionės metu. Kelias į Egiptą buvo ilgas. Dauguma autorių mano, kad atstumas, kurį reikėjo įveikti, buvo keturi šimtai mylių, tad kelionė truko mažiausiai trisdešimt dienų. Kelias, kaip jį aprašo šventasis Bonaventūra, buvo apsuptas gūdžių girių, akmenuotas ir negyvenamas. Kadangi buvo žiema, reikėjo kęsti sniegą, lietų, vėją, einant vingiuotais varginančiais ir purvinais keliais. Marija, kuriai tuomet buvo penkiolika metų, buvo gležna mergelė, visiškai nepratusi prie sunkumų. Šventoji šeima neturėjo nieko, kas jai patarnautų. Kaip sako šventasis Petras Chryzologas, Juozapas ir Marija neturi nei tarnų, nei tarnaičių, jie patys yra ir šeimininkai, ir tarnai.
O Dieve! Kaip gaila matyti bėgančią per pasaulį šią jauną ir gležną Mergelę, glėbyje slepiančią savo kūdikį! „O kur, – klausia šventasis Bonaventūra, – jie rasdavo valgyti? Kur ilsėdavosi naktį? Kur sustodavo kelyje?“ Ir koks gi galėjo būti jų maistas, argi ne truputis sausos duonos, Juozapo pasiimtos iš namų, arba gautos kaip išmalda? O naktį, kur galėjo jie ilsėtis, ypač dykumoje, kurią turėjo pereiti, dviejų šimtų mylių ilgio dykumoje, kurioje, anot autorių, nebuvo nei namų, nei užeigų? Jie turėjo miegoti ant smėlio arba po medžiu miške, lauke, nesaugomi nuo plėšikų ir žvėrių, kurių gausu Egipte. Ach! Jeigu tada kas būtų sutikęs šiuos tris pačius garbingiausius pasaulio asmenis, kuo juos būtų palaikę – argi ne vargšais benamiais elgetomis?

Šv. Alfonsas Marija Liguoris, † 1797

Biografija