Meditacija B 06 24 v.
Šv. Jono Krikštytojo gimimas (išvakarės)
Džiaugsmas
Yra aišku, broliai, kad privalome džiaugsmingai ir maldingai švęsti visas Bažnyčioje nustatytas šventųjų šventes, tačiau labiausiai tas, kurioms reikšmės suteikia ne tik šventųjų tėvų nurodymas, bet dargi ir pati evangelija. Viena iš tokios reikšmės švenčių yra ir šioji, Jono Krikštytojo šventė. Nes, kaip šiandien girdėjote evangelijoje, kai Viešpats jo tėvui Zacharijui apreiškė gimsiant jo sūnų, tarp kitų Jo žodžių buvo ir šie: „Ir daugelis džiaugsis jo gimimu“ (Lk 1, 14). Daugelis – tai tie, apie kuriuos Viešpats sako: „Daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“ (Mt 8, 11).
Todėl, broliai, būdami vieni iš daugelio šitų, džiaugiamės ir mes palaimintojo Jono gimimu. Tačiau tenebūnie mūsų džiaugsmas toks, koks būna pasaulietinių švenčių džiaugsmas, kai jis reiškiamas prabangiais drabužiais, įmantriais valgiais ir daugybe tuščių dalykų. Mat anieji savo džiaugsmą reiškia šitokiais būdais dėl to, kad visa tai rodoma išorėje, ir jie patys iš savęs išeina į išorę ir garbina kūną, kuris yra išorėje, apleisdami dvasią, kuri yra viduje. Juk mūsų gyrius ir džiaugsmas turi būti viduje, nes mums labiau dera rūpintis siela nei kūnu. Todėl Apaštalas sako: „Galime pasigirti savo sąžinės liudijimu“ (2 Kor 1, 12). Taip pat reikia, kad mūsų džiaugsmas būtų nevienalytis, kaip sako tas pats Apaštalas: „kai liūdime – ir visą laiką esame linksmi“ (2 Kor 6, 10). Matote, kaip jis sako: „kai liūdime – ir visą laiką esame linksmi“.
Argi kas galėtų jau šiame gyvenime patirti tobulą džiaugsmą? Mus slegia šis kūnas, vargina velnias, puola išbandymai; štai iš kur liūdesys. Tačiau privalome jausti didį džiaugsmą dėl vilties, kurią turime Viešpatyje, per kurį būsime išvaduoti iš šitų negandų ir ateisime į tobulą džiaugsmą. Viešpats pateikia mums palyginimą apie šį nuliūdimą ir džiaugsmą, sakydamas: „Moteris gimdydama būna prislėgta“ (Jn 16, 21).
Šioji moteris reiškia dvasią, gimdančią dvasinius vaikus, apie kuriuos pranašas sako: „Tavo vaikai – lyg vynmedžio atžalos prie tavo stalo“ (Ps 127 (128), 3). Šitie vaikai – tai geri darbai. Taigi kaip moteris gimdydama būna nuliūdusi dėl jaučiamo skausmo, bet sykiu ir džiaugiasi, nes turi viltį tame, kurį gimdo, taip ir mes per šį dvasinį gimdymą būname nuliūdę dėl kančių ir išbandymų, nes darydami gerus darbus negalime jų išvengti; tačiau turime džiūgauti su viltimi, jog gerais darbais, kuriuos atliekame liūdėdami, pelnysime amžinąją palaimą.
Ir todėl turime džiaugtis ne tik dėl atlygio už šiuos suspaudimus, bet ir kad esame verti pakelti bet kokį sunkumą dėl mūsų Viešpaties ir taip bent kiek Jam atlyginti už tuos sunkumus, kuriuos Jis iškentėjo dėl mūsų. Todėl apie apaštalus yra parašyta: „O apaštalai ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41).
Pal. Aelredas iš Rivou, † 1167
Biografija