Meditacija B 09 08 d.
Švč. Mergelės Marijos gimimas
Kai atsirado Mergelė
Tokiu būdu Nekalčiausioji žmogaus nesutvėrė, bet surado pražuvusį; ji mums nedavė prigimties, bet išsaugojo; nenulipdė, bet tokiems, kokie buvome nulipdyti, ji pasitarnavo ir buvo pagalbininkė Kūrėjui bei drauge su Meistru sukūrė meno kūrinį. Nes pastaroji Jam suteikė tai, kuo buvo anksčiau, o Jis savo ruožtu pridėjo tai, kuo ji nebuvo. Antra Jis nebūtų pridėjęs, jeigu nebūtų buvę pirma. Ir kam prireikė pridėti antra? Kaip Adomui iš visų gyvųjų vien tik Ieva buvo pagalbininkė, taip Dievui iš viso to, kas egzistuoja, vien tik Mergelė talkininkavo, kad Jis parodytų savo maloningumą. Kadangi visi kiti neturėjo jokios dalies Kūrėjo prigimtyje, tai negalėjo turėti nieko bendra darbuose; kita vertus, tokiu būdu niekas iš to, kas egzistuoja, neturėjo jokios dalies Dievo maloningume, todėl nevaliojo ir pagelbėti.Puikiausias Meistras daro tai, kas jam priklauso, ir, kuomet Jam į rankas patenka įnagis, tinkantis bet kokiam amatui, tampa akivaizdu, kad jis yra puikiausias. Kai Dievas susirado ne tik tinkamiausią iš visų įrankį, bet ir labiausiai deramą pagalbininką, t. y. Palaimintąją Mergelę, tuomet jis save apreiškė. Visu kitu metu, jeigu galima taip sakyti, didžiausia dalimi jis buvo slaptoje, kadangi nebuvo tokio, kuris jį parodytų. Kai atsirado Mergelė, jis visiems tapo regimas. Kaip mes aiškiai regime saulę vien dėl oro, supančio kūnus, nes jos prigimtis yra teikti akims ne ką kita, kaip šviesą, panašiai ir ji neturėjo nieko kita, kaip vien tik tyrumą ir tai, kas sava prigimtimi buvo giminingiausia pirminei šviesai.
Dėl to su visu smagumu švęsdami šventę, šventiški ir šventiškai, sulaukiame dienos, kuri davė visam tam pradžią, turiu omenyje ne tiek Mergelės, kiek greičiau viso pasaulio gimimo dieną; dieną, regėjusią tikrąjį žmogų, kurio dėka visi kiti tapo kaip tikri žmonės. Dabar žemė tyrai davė savo vaisių, nes iki tol ji su usnimis ir erškėčiais želdino nuodėmingą dūlėjimą. Dabar, kai paaiškėjo, kas yra tas, dėl kurio yra dangus, pastarasis suprato, kad nebuvo veltui sukurtas, ir saulė išvydo, jog jai buvo duota šviesa tam, kad Jis būtų matomas. Dabar, kai sušvito bendra puošmena, visa kūrinija pasijuto gražesnė ir skaidresnė. Dabar visi Dievo angelai šlovino savo Viešpatį ir giedojo jam himnus skardžiu balsu; ji plačiau negu žvaigždžių vainikas puošė dangų ir kaip dabar patekanti aukščiau už visas žvaigždes ir ryškesnė ir visam pasauliui naudingesnė. Nuo tada, kai atsirado, ir iki šios dienos buvusiai aklai, dabar žmogiškajai prigimčiai buvo dovanota atidi akis. Nes kaip aklo užgimusio, taip ir paklydusios bei klumpančios prigimties pasigailėjo sutikęs ją Dievas, ir jai įdėjo šią nuostabią akį. Ir žmogus išvydo, ką seniai geidė pamatyti per daugybę pranašų bei karalių, bet neįstengė. Nes kaip viename kūne, nors jame yra daug narių ir dalių, tik akis krypsta į saulę ir yra su ja susijusi, taip iš visų gimusiųjų tikroji šviesa tyrai buvo patikėta tik vienai Mergelei, o per ją ir visiems.
Mikalojus Kabasilas, † 1363