Meditacija B 3 Velykų sekmadienis
Tikrojo pasaulio pagrindas
Jėzus į pasaulį žvelgia kitaip nei mes. Kitaip, nei tik žmogus, jis žvelgia ir į žmogų. Kitaip, nei tikintysis, žvelgia ir į Dievą. Jis kitaip nei mes visi regi mūsų būtį, gyvenimą ir mirtį. Tame žvilgsnyje jau slypi prisikėlimas. Tuo tarpu mus visur persmelkia „arba – arba“ sąlyginumas. Jei tik atskaitos tašku pasirenkame save pačius – mūsų žmogiškąją egzistenciją, mus supantį pasaulį, mūsų būdą mąstyti bei jausti – ir remdamiesi tuo sprendžiame apie Jėzų Kristų, tuomet tikėjimą prisikėlimu privalome laikyti tam tikrų religinių sukrėtimų rezultatu, bendruomenės kūrimosi pradžios rezultatu, o tai reiškia – prisikėlimą laikyti apgavyste. Tuomet laikantis nuoseklumo reikėtų kuo greičiau atmesti Kristų ir jo mokymą, bei siekti sukurti „grynąją krikščionybę“. Iš tikrųjų tai būtų tik skysta etika ir pamaldumas...Bet jei suprantame, kad Kristaus asmuo reikalauja būtent tikėjimo, pripažįstame, kad Jis atėjo ne suteikti mums naujų žinių ir patirčių apie pasaulį, bet tam, kad išvaduotų mus iš pasaulio pančių. Mes girdime Jo reikalavimą ir paklūstame Jam. Mes priimame Kristų taip, kaip Jis mums yra nurodęs. Esame pasirengę suprasti, kad Jis ne veda pasaulį kilnesnėmis, vidinėmis jėgomis ir vertybėmis, bet kad su Juo prasideda nauja būtis. Mes įgyvendiname tą ašies posūkį, vadinamą tikėjimu. Remdamiesi tikėjimu mes jau nebeapmąstome Kristaus iš pasaulio perspektyvos, bet visa apmąstome iš Kristaus perspektyvos. Tuomet jau nebesakome, kad nėra mirusiųjų prisikėlimo ir Jėzaus prisikėlimo žinia esanti mitas, o sakome – Kristus yra prisikėlęs, taigi prisikėlimas yra įmanomas ir Jo prisikėlimas yra tikrojo pasaulio pagrindas. Prisikėlimas apreiškia tai, kas nuo pat pradžių buvo gyvojo Jėzaus, Žmogaus Sūnaus ir Dievo Sūnaus, esmė.
Romanas Guardinis, † 1968
Biografija