Meditacija B 7 Velykų sekmadienis
„Einu pas tave“
Mes žinome gilią mistinių žodžių „nueiti pas Tėvą“ prasmę. Tai reiškia galutinį ir nepaliaujamą Sūnaus šlovinimą netgi dėl tų Jo esybės dėmenų, dėl kurių Jėzus, kaip Įsikūnijęs Dievas, dar nebuvo pašlovintas. Tėvas yra esmiškai amžina, nekintanti, neginčijama garbė ir laimė. Nueiti pas Tėvą reiškia tapti visateisiu dieviškojo gyvenimo šlovės dalyviu. Tėvas yra viršesnis – ne kaip Asmuo, bet dėl aplinkybių, nes Jėzus žemėje patiria kančių, liūdesį, niekšybes, mirtį. Jokia tamsybė negali pažeisti Tėvo, kuris visas yra šviesa, netemdoma šešėlio. Nueiti pas Tėvą reiškia kelionę, kuri baigsis dieviškosios laimės viršūnėje, iš kur nebebus kelio atgal. Kristaus kelionė pas Tėvą, Kristaus žengimas pas Tėvą, Kristaus sėdėjimas Tėvo dešinėje, – visa tai yra nuostabios metaforos didžiausiam žmonijos įvykiui paskelbti – galutiniam, neribotam, neatšaukiamam Jėzaus Kristaus, kiekvienos Jo Dievo ir Žmogaus prigimties dalelės pašlovinimui: „Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje, po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo garbei išpažintų: Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Fil 2, 9–11).Nors kiekvienos lūpos anksčiau ar vėliau, noromis ar nenoromis išpažins, kad Jėzus yra Dievo Tėvo garbėje, mylinčiam Kristų padaryti tai, kur jis bebūtų, teikia tokį džiaugsmą, kurį aš vadinu pirminiu džiaugsmu. Tokio džiaugsmo priežastis yra dieviškosios kūrybos dvasinės visatos centras – aukščiausioji ir nepažeidžiama Kristaus laimė nuo pat Jo prisikėlimo iš numirusių valandos.
Tėvas Anskaras Vonjė, † 1938
Biografija