Meditacija B eilinis 11
Grūdelis ir sparnuočiai
Šventajame Rašte paukščius kartais leidžiama suprasti kaip gėrį, o kartais – kaip blogį. Paukščiai kai kada reiškia oro galias, trukdančias gerų žmonių pastangoms. Todėl Tiesos lūpomis sakoma: „Vieni grūdai krito šalia kelio; dangaus paukščiai atskrido ir juos sulesė“ (Mt 13, 4); mat iš tiesų piktosios dvasios, užvaldžiusios žmonių protus, primeta pragaištingas mintis ir išplėšia iš atminties gyvybės žodį. Vėlgi dėl to vienam pasipūtusiam turtuoliui sakoma: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mt 8, 20). Lapės yra didžiai klastingi gyvūnai, jos slepiasi olose arba urvuose, iš jų išlindusios niekad nebėga tiesiais keliais, bet laksto vingiuotais aplinktakiais. O paukščiai, kaip žinome, skrisdami pakyla aukštai į orą. Taigi lapių vardu žymimi sukti ir klastingi, o paukščių vardu – išdidieji demonai. Tarsi sakytų: Klastingi ir pasipūtę demonai apsigyvena jūsų širdyje, tai yra puikybės kupinose mintyse. [...]Bet paukščiai dažnai vaizduojami ir kaip gėris, pavyzdžiui, kai evangelijoje Viešpats skelbia dangaus karalystės panašumą į garstyčios grūdelį, tardamas: „Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo man ją palyginti? Ji panaši į garstyčios grūdelį, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Jis išaugo į medelį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose“ (Lk 13, 18–19). Juk jis pats yra garstyčios grūdelis, kuris, pasodintas sodo kape, išaugo į didelį medį. Nes grūdelis jis buvo, kai mirė, o medis – kai prisikėlė. Grūdelis – kūno nusižeminimu, medis – didybės galia. Grūdelis, nes „matėme jį, bet nepamėgome“ (Iz 53, 2); o medis, nes „nustelbia žmonių vaikus savo grožiu“ (Ps 44 (45), 3). Šio medžio šakos yra šventieji skelbėjai. Ir pažiūrėkime, kaip plačiai skleidžiasi. Juk kaip apie juos sakoma? „Jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pasaulio pakraščių“ (Ps 18 (19), 5). Šiose šakose paukščiai susisuko lizdus, nes šventosios sielos, tarsi tam tikrais dorybių sparnais pasikeldamos viršum žemiškų minčių, jų žodžiuose ir jų paguodos kalbose randa atokvėpį nuo šio pasaulio nuovargio.
Šv. Grigalius Didysis, † 604
Biografija