Meditacija B eilinis 14
Silpnybė
Ir Priešas, nors ir nugalėtas, nesiliovė Antanui spendęs pinkles. Jis vėl suko aplink jį ratus kaip liūtas, ieškodamas progos užpulti. Tačiau Antanas, iš Raštų žinodamas, kad priešo klastų yra daugybė (plg. Ef 6, 11), uoliai laikėsi askezės, galvodamas, kad jei anam ir nepavyktų suklaidinti širdies per kūno malonumus, jis būtinai bandys ją apgauti kitu būdu: juk demonas mėgsta nuodėmes. Taigi Antanas vis labiau ir labiau marino kūną ir laikė jį vergo vietoje, kad nugalėjęs vienuose dalykuose, nepralaimėtų kituose. Taigi nusprendžia pratintis prie atšiauresnio gyvenimo būdo. Daugelis tuo žavėjosi, o jis lengviau pakėlė vargą. Mat ilgalaikis sielos uolumas jame išugdė tokį gerą įpratimą, kad iš kitų gavęs net ir menkiausią dingstį, parodydavo dideles pastangas to reikalo labui. Jis tiek budėjo, kad dažnai net ir visą naktį likdavo nemiegojęs, ir visų nuostabai taip buvo padaręs ne vieną, bet daugybę kartų. Valgydavo vieną kartą per dieną, saulei nusileidus, o kartais nevalgęs likdavo dvi, o dažnai ir keturias dienas. Jo maistas buvo duona ir druska, o gėrimas – vien vanduo. Apie mėsą bei vyną, neverta nė kalbėti, nes ir pas kitus uoliuosius asketus panašių dalykų nebūtum radęs. Miegui jam pakakdavo demblio, o dažniausiai guldavosi ant plikos žemės. Nenorėjo teptis aliejumi, sakydamas, kad jaunuoliams labiau dera stropiai laikytis askezės, o ne ieškoti, kas švelnintų kūną, veikiau pratinti jį prie vargų, mąstant apie Apaštalo žodžius: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Sakydavo, kad siela stipri bus tada, kai nusilps kūno malonumai. Tikrai nuostabi buvo ir ta jo mintis, kad dorybės kelią ir pasitraukimą iš pasaulio dera matuoti ne laiku, bet troškimu ir pasiryžimu. Pats jis nebegalvojo apie praėjusį laiką, bet kiekvieną dieną, lyg tai būtų pirma askezės diena, vis labiau stengėsi tobulėti, nuolat sau kartodamas Pauliaus žodžius: „Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn“ (Fil 3, 13). Šv. Atanazas Aleksandrietis, † apie 373
Biografija