Meditacija B eilinis 18
Prisivalgymas
Biologija tarytum „laiko mus už vidurių“. Reikia valgyti. Ši bambagyslė, jungianti mus su žeme, niekada nenutraukiama. Protas, rūpindamasis rytdiena, didina šią priklausomybę. Numatyti – tai kamuotis. Jeigu esu tikras, jog neturėsiu ką valgyti rytoj, man stringa gerklėje šios dienos duona. Mūsų saugumas yra ilgalaikis. Norint, kad dabartis teiktų džiaugsmo, reikia, kad ateitis būtų atvira. Ir štai jau esame nublokšti į visišką metafiziką. Mes norėtume išvengti poreikių taip, kaip atmetame bet kokias ribas, taip, kaip esame nekantrūs bet kokiam suvaržymui. Mes norėtume valgyti laisvai. Ir iš esmės ši nerimo dimensija, ateities aprūpinimo ir laiko apžvalgos įvesta į dabartį, jau yra kvietimas laisvei. Ji vaizduoja tinkamą atsitraukimą poreikio atžvilgiu, kad iš jo išsilaisvintume, kad protas, pripildydamas biologiją begalinio troškimo, pranokstančio ją, padarytų mums juntamesnę neatidėliotiną būtinybę išsilaisvinti iš poreikio. Tai, laimei, ne visada taip sunku, kaip gali pasirodyti.Laiminga šeima prie šventinio stalo, kur ji švenčia gimtadienį, nieku gyvu nejaučia biologinės vergystės, kuri akmens amžiaus medžiotoją pastūmėdavo sekti šiaurės elnio ar bizono pėdsakais. Ji maitinasi savo laime labiau nei valgiais, išdėliotais ant staltiesės su menišku rūpesčiu, padedančiu užmiršti jų materialumą. Šiltas šeimos intymumas, simbolizuojamas tos švelnios bendrystės, kurioje ji, apie tai negalvodama, patenkina poreikį, praradusį savo svorio jėgą jam praradus neatidėliotinumą. Žavinga pergalė prieš elementariausią būtinybę – paversti ją nesavanaudišku gestu, per kurį pasireiškia bičiulystė. Nuostabus pakylėjimas, kai mūsų materialus gyvenimas spontaniškai pranoksta save užuominoje (1), kai dvasia santūriai liudija savo artumą. Čia slypi visa nuosavybės teisės mistika: pereiti nuo priverstinumo prie dovanojimo, nuo baisaus nerimo prie džiaugsmo, nuo vergystės prie laisvės.1) Kuri duoda pradžią menui ir pranašauja sakramentus.
Morisas Ziundelis, † 1975
Biografija