Meditacija C 2 sek. po Kalėdų
Viešpaties Gimimo slėpinys
Mylimieji, šios dienos šventę tikrai pagerbia ir pamaldžiai švenčia tas, kuris nei apie Viešpaties Įsikūnijimą negalvoja klaidingai, nei apie Dieviškumą nederamai nemąsto; mat lygiai pavojinga blogybė neigti tiek Jo prisiimtą mūsų prigimtį, tiek Jo tapatumą su Tėvo garbe. Vadinasi, kai mėginame suprasti Viešpaties Gimimo slėpinį, kaip Jis gimė iš motinos Mergelės, teišsisklaido žemiškų svarstymų migla, tenukrenta pasaulio išminties rūko valktis nuo tikėjimo apšviestų akių; nes dieviškas yra autoritetas, kuriuo tikime, dieviškas yra mokymas, kuriuo sekame.
Jeigu stengiamės vidine klausa išgirsti Įstatymo liudijimą ar pranašų pažadus, ar gerosios naujienos trimitą, teisinga yra tai, ką griausmingai skelbė palaimintasis Jonas, kupinas Šventosios Dvasios: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko“ (Jn 1, 1–3). Lygiai taip pat teisinga ir tai, ką pridūrė tas pats skelbėjas: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus“ (Jn 1, 14).
Vadinasi, Jis su abiem prigimtimis yra tas pats Dievo Sūnus, priimantis mūsų savybes ir neprarandantis savųjų; žmoguje atnaujinantis žmogų, savyje likdamas nekintamas. Mat bendro Jam su Tėvu Dieviškumo visagalybė nepatyrė nė menkiausios žalos, ir [prisiimta] vergo išvaizda nepažeidė Dievo išvaizdos, nes aukščiausioji ir amžinoji esybė, kuri palinko išgelbėti žmonių giminės, būtent mus perkėlė į savo garbę, bet nenustojo būti tuo, kas ji buvo. Todėl, kai Dievo Viengimis prisipažįsta esantis žemesnis už Tėvą, nors kartu ir sakosi esąs Jam lygus, taip Jis įrodo abiejų savo išvaizdų tikrumą: nelygumas patvirtina žmogiškąją, lygumas skelbia apie dieviškąją.
Taigi kūniškas gimimas nieko neatėmė iš Dievo Sūnaus didybės, nieko jai nepridėjo, nes nekintama substancija negalėjo būti nei sumažinta, nei padidinta. O kad „Žodis tapo kūnu“, reiškia ne tai, esą Dievo prigimtis buvo perkeista į kūną, bet tai, kad Žodis į savo asmens vienovę priėmė kūną; tikrai „kūno“ vardu suprantamas visas žmogus, su kuriuo Šventosios Dvasios pripildytos ir visada mergele liksiančios Mergelės įsčiose Dievo Sūnus taip neatskiriamai susijungė, kad, būdamas anapus laiko gimęs iš Tėvo esybės, laike gimė iš Mergelės įsčių. Juk kitaip nebūtume išvaduoti iš amžinosios mirties pančių, jei Jis nebūtų nusižeminęs, prisiimdamas mūsų prigimtį, likdamas visagalis savo prigimtimi.