Meditacija C 7 Velykų sekmadienis
Matyti Sūnaus šlovę
Šventosios Dvasios savybę, kurios siela prašo, kad mylėtų Dievą tobulai, ji vadina „oro įkvėpimu“, nes tai yra ypatingai švelnus palytėjimas, meilės jausmas, paprastai sieloje sukeltas šios būsenos prisilietus Šventajai Dvasiai. Ši Dvasia savo dieviškuoju įkvėpimu labai aukštai iškelia sielą ir jai suteikia sugebėjimą, kad ji Dieve įkvėptų tą patį meilės įkvėpimą, kurį Tėvas įkvepia Sūnuje bei Sūnus Tėve, ir kuris yra pati Šventoji Dvasia, kurią jie įkvepia sieloje vykstant šiam perkeitimui. Nes tai nebūtų tikras perkeitimas, jeigu siela nesusivienytų ir nepersikeistų į Šventąją Dvasią, kaip ir į kitus du dieviškuosius Asmenis (nors ir ne aiškiu bei akivaizdžiu laipsniu dėl mūsų šio gyvenimo būklės žemumo). Ir tai yra sielai tokia didelė garbė, tokia gili ir didinga palaima, kad joks mirtingas liežuvis nepajėgtų to išreikšti, nei joks žmogiškas protas pats iš savęs bent kiek suprasti. Išties siela, suvienyta su Dievu ir į jį perkeista, įkvepia Dievą Dieve – paties Dievo įkvėpimą, kurį Dievas, esantis joje, įkvepia savyje – tai, ką šv. Paulius, kaip tai suprantu, norėjo išsakyti šiais žodžiais: Quoniam autem estis filii Dei, misit Deus Spiritum Filii sui in corda vestra clamantem: Abba, Pater, tai yra „O kadangi esate Dievo įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6). Štai kas vyksta tobuluose asmenyse minėtu būdu.
Ir nėra ko stebėtis, kad siela gali pasiekti tokias aukštumas, nes jei Dievas jai suteikia malonę tapti Dievo atvaizdu ir susivienyti su Švenčiausiąja Trejybe, šitaip ji tampa Dievu per dalyvavimą, kodėl gi būtų neįtikėtina, kad ji atlieka savo suvokimo, pažinimo ir meilės veiklą Trejybėje, išvien su Trejybe, kaip pati Trejybė, vis dėlto dalyvavimo būdu, Dievui tai darant joje.
Tačiau nėra išminties nei galios išreikšti, kaip tai vyksta, nebent parodant, kaip Dievo Sūnus laimėjo mums tokią aukštą padėtį ir užpelnė šią brangiausią malonę (kaip sako šv. Jonas) galėti būti Dievo vaikais. Taip pat, dar sako šv. Jonas, jis to prašė Tėvą: Pater, quos dedisti mihi volo ut ubi sum ego, et illi sint mecum, ut videant claritatem meam quam dedisti mihi, tai reiškia: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš, kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs“ (Jn 17, 24), tai yra teatlieka jie dalyvavimu mumyse tą patį darbą, kurį aš atlieku prigimtimi, – teįkvepia jie Šventąją Dvasią.
Šv. Kryžiaus Jonas, † 1591
Biografija