Meditacija C Eilinis 17
Jėzaus malda
Ne tik žodžiais, bet ir darbais Viešpats pamokė mus melstis, pats dažnai melsdamasis, prašydamas ir savo pavyzdžio liudijimu rodydamas mums, ką turime daryti; apie tai yra parašyta: „O jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis“ (Lk 5, 16); ir dar: „Užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui“ (Lk 6, 12). Tad jeigu meldėsi jis, būdamas be nuodėmės, kaip dar labiau dera melstis nusidėjėliams; ir jeigu jis ištisai budėdamas visą naktį be paliovos meldėsi, kaip labiau turime mes budėti per naktį dažnai melsdamiesi.
O meldėsi Viešpats ir prašė ne už save – nes ko gi galėjo už save melsti, būdamas be nuodėmės? – bet už mūsų nuodėmes, kaip ir pats skelbia, sakydamas Petrui: „Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“ (Lk 22, 31.32). Ir paskui jis meldė Tėvą už visus, sakydamas: „Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“ (Jn 17, 20.21).
Didis Viešpaties maloningumas ir gailestingumas dėl mūsų išganymo: jis nesitenkino tuo, kad savo krauju mus atpirko, bet dargi už mus ir meldėsi. Ir pažiūrėkite, ko prašė melsdamasis: kad kaip Tėvas ir Sūnus yra viena, taip ir mes liktumėme toje pačioje vienovėje: iš to taip pat galima suprasti, kaip nusideda tas, kas griauna vienovę ir taiką, nes už tai Viešpats ir meldė, norėdamas, kad jo tauta gyvuotų, nes žinojo, kad nesantaika nepasiekia Dievo karalystės.
Šv. Kiprijonas Kartaginietis, † 258
Biografija