Spausdinti

Meditacija C Eilinis 4

 

Liturginiai tekstai

Regėti lyg veidrodyje

 

Kaip veidrodis neturi savyje jame matomo daikto, bet tiktai jo atvaizdą ir pavidalą, kuris atvaizduotas veidrodyje sukuria kitą atvaizdą žiūrinčiojo akyje, taip ir tikėjimo žodis neturi savyje dalykų, kuriuos jis skelbia, bet juos tik atvaizduoja, ir šis dieviškų dalykų atvaizdas, esantis tikėjimo žodyje, sukuria kitą atvaizdą, kurį mūsų supratimas Dievo malonės dėka priima ir gauna kaip šventos tiesos atvaizdą, o mūsų valia jį pamėgsta ir priima kaip gerbtiną, naudingą, mielą ir labai gerą tiesą. Tokiu būdu Dievo žodyje paskelbtos tiesos yra jo pateiktos supratimui, kaip veidrodyje išreikšti dalykai yra veidrodžio pateikiami akiai: taip, kad net didysis apaštalas sako, jog tikėti – tai regėti „lyg veidrodyje“ (1 Kor 13, 12).
Tačiau danguje, Teotimai, ak, mano Dieve, kokia malonė! Dievybė pati susijungs su mūsų suvokimu, be pavidalo ar kokio nors atvaizdo tarpininkavimo; ji prisitaikys ir pati prisijungs prie mūsų supratimo bei taps jam tokia artima, kad šis intymus artumas užims atvaizdo ir pavidalo vietą. O tikrasis Dieve, koks didis malonumas žmogiškam protui būti amžiams suvienytam su aukščiausiu jo objektu gaunant ne jo atvaizdą, bet jo artumą, ne kokį nors paveikslą ar pavidalą, bet pačią jo dieviškos tiesos ir didybės esmę! Tenai mes būsime kaip labai laimingi Dievybės vaikai, turėdami garbės būti maitinami pačia dieviškąja substancija, į mūsų sielą priimama per mūsų suvokimo burną; ir – kas pranoksta visokį malonumą – kaip motinos nepasitenkina maitinti savo kūdikių savo pienu, kuris yra jų pačių substancija, bet jos pačios įbruka jiems į burną savo krūties spenelį, idant jie gautų jų substanciją ne šaukštu ar kitu įrankiu, bet jų pačių substancija ir per jų pačių substanciją, taip, kad ši motiniška substancija yra ir vamzdelis, ir maistas, idant būtų mylimojo mažyčio kūdikėlio priimtas, taip ir Dievas, mūsų Tėvas, nepasitenkina leisdamas priimti savo paties substanciją mūsų prote, tai yra leisdamas regėti savo Dievybę, bet savo meilumo gelme jis pats pritaikys savo substanciją mūsų dvasiai, idant mes ją suvoktume ne per pavidalą ar atvaizdą, bet joje pačioje ir per ją pačią, taip, kad jo tėviškoji amžinoji substancija būtų mūsų suvokimui ir pavidalas, ir objektas.
Ir tuomet bus tobulai įvykdyti šie dieviškieji pažadai: „Aš išvesiu ją į vienumą ir kalbėsiu jos širdžiai, ir ją žindysiu“ (plg. Oz 2, 14 Vulg.); „Linksminkitės su Jeruzale, idant žįstumėte ir būtumėte pripildyti iš jos paguodos krūties, kad čiulptumėte ir apsčiai turėtumėte gėrybių ir visokios jos garbės; jūs būsite nešiojami prie krūtų ir sūpuodami ant kelių meilinsis jums“ (plg. Iz 66, 10–12).
Šv. Pranciškus Salezas, † 1622