Meditacija C Gavėnia 5
Pinklės
Šį kartą esame Jeruzalėje, šventyklos kieme. Jėzus čia atvykęs nuo pat aušros. Netrukus apsuptas didžiulės minios jis atsisėda ir ima mokyti. Rašto aiškintojai ir fariziejai jam atveda svetimavimu kaltinamą moterį ir, pastatę ją gerai matomoje vietoje, jam sako: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti (plg. Jn 8, 3–6).
Pinklės atrodo paspęstos genialiai, nes jos reikalauja atsakyti tik „taip“ arba „ne“. „Taip“ galėtų iššaukti greitą prieš jį stovinčios moters egzekuciją. „Ne“ reikštų, jog jis sukyla prieš Įstatymą. Tačiau tai pinklės, kurias Jėzus bematant atpažįsta, ir randa trečią atsakymą, kuris pasiūlo išeitį. Šiuo atveju jie nesirūpina nei moters dorumu, nei Mozės Įstatymu. Jie tesiekia jį pražudyti, siūlo jam pasirinkti praktiškai nepalikdami jokio priimtino pasirinkimo. Tačiau yra ši moteris, kurią reikia išgelbėti, ji jiems tėra tik pretekstas ir jos likimui jie abejingi. Jėzus, žinoma, yra nusprendęs apginti ją nuo veidmainiško jų uolumo, išgelbėti ją nuo nukankinimo, kurį jie galėtų jai paskirti; bet jis taip pat nori pamėginti juos išgelbėti nuo juose esančio blogio, nuo to netikro teisingumo, kuriuo jie didžiuojasi, nuo tos puikybės, kuri juos apakina.
Pirmiausia jis vengia su jais susikirsti. Jis tyli ir pasilenkęs ima rašyti ant žemės.
Laikas bėga ir jo priešininkai, tvirtai nusprendę neleisti jam išsisukti, primygtinai reikalauja atsakymo. Tai nebus nei „taip“, nei „ne“, bet nuostabus proveržis į slapčiausią jų vidų. Jėzus atsitiesia ir jiems sako: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs ima rašyti ant žemės, kad galbūt šįsyk paliktų juos vienus su savimi.
Ir štai jie išsiskirsto dėl savo sąžinės balso, pasitraukia vienas po kito, pradedant nuo seniausiųjų. Negalima įsivaizduoti didesnės ir tylesnės, dosnesnės ir broliškesnės pergalės, nes nugalėtieji nugalėjo save.
Taigi, kaip Jėzus norėjo, jie yra išgelbėti, bet sykiu ir moteris. Ji išgelbėta dukart, nes yra išlaisvinta nuo nukankinimo, kuriam ją pasmerkė Įstatymas, ir nuo kaltės, kuri jai užtraukė šią bausmę.
Išties neįmanoma, kad ji nebūtų buvusi sukrėsta iki pačių savo vidaus gelmių nuo tada, kai buvo tempiama per minią pas Jėzų, iki tos akimirkos, kai jos budeliai nutraukė žaidimą. Kiekviena akimirka ją slėgė visu jos gyvenimo ir gėdos svoriu belaukiant atomazgos, kuri galėjo būti siaubinga. Ji godžiai klausėsi jauno Mokytojo tylos, stengdamasi joje rasti viltį. Jai giliai į širdį įsmigo sukrečiantys žodžiai, kurie jos kaltintojus pastatė priešais jų sąžinės tribunolą, pažadindami ir jos sąžinę. Ne prieš juos ji buvo kalta, o prieš savo vidinį tribunolą. Ir štai ji atsidūrė akistatoje su šiuo nepaperkamu liudytoju, kurio buvimas mūsų slapčiausioje vienatvėje mums neleidžia apgaudinėti savęs. Joje sušvinta didelė šviesa. Gėris – argi tai nėra būti santarvėje su tuo slėpiningu tyrumu, kuris spindi mūsų gilumoje ir kurio balsas yra Jėzus?
Morisas Ziundelis, † 1975