Meditacijos C Advento 4
Pagirta tarp moterų
O Gimdytoja mano sielos Gyvenimo, maitintoja mano kūno Atstatytojo, žindyve visos mano būties Išgelbėtojo! Bet ką aš pasakyčiau? Trūksta man žodžių, nes stinga minčių. Valdove, Valdove, iš visų širdies gelmių esu susisielojęs, kad tau atsilyginčiau padėka už tokias didžias geradarybes, tačiau nei sugalvoti nepajėgiu vertos, o pateikti nevertą – droviuosi. Juk ką deramai pasakyčiau mano Kūrėjo ir Išgelbėtojo Motinai, per kurios šventumą nuvalomos mano nuodėmės, per kurios tyrumą man suteikiamas nekaltumas, per kurio mergystę mano siela yra pamilstama jos Viešpaties ir susižada su savo Dievu? Kuo, kartoju, deramai atsidėkočiau mano Dievo ir mano Viešpaties Gimdytojai, per kurios vaisingumą aš, belaisvis, esu išpirktas, per kurios gimdymą esu ištrauktas iš amžinosios mirties, per kurios vaiką aš, prarastas, esu išgelbėtas ir iš vargo tremties parvestas į palaimos tėvynę?
„Pagirta tarp moterų“, visus tuos dalykus man davė „pagirtas tavo sūnus“ savo krikšto atgimime, vienus – viltyje, kitus – tikrovėje; tačiau visa tai aš pats nusidėdamas taip iš savęs atėmiau, kad ir tikrovėje nebeturiu, ir viltį vargiai bepalaikau. O visgi? Jei mano kalte visa tai išnyko, nejaugi būsiu nedėkingas tai, per kurią man tiek gero teko dovanai? Jokiu būdu, tenepridėsiu nuodėmės ant nuodėmės (plg. Iz 30, 1). Ne, priešingai, dėkoju, nes tai turėjau, sielvartauju, nes nebeturiu, meldžiuosi, kad turėčiau. Nes esu įsitikinęs, kad kaip per Sūnaus malonę galėjau tai gauti, taip per Motinos nuopelnus galėsiu tai atgauti.
Todėl, o Valdove, o Gyvenimo Vartai, Išsigelbėjimo Durys, Sutaikinimo Kelie, Palankumo Susigrąžinimo Priėjime, maldauju tave per išganingą tavo vaisingumą, padaryk, kad man būtų suteiktas ir mano nuodėmių atleidimas ir malonė gerai gyventi, ir kad iki pat pabaigos aš – tavo tarnas – būčiau saugomas tavo globoje.
Šv. Anzelmas Kenterberietis, † 1109