Spausdinti

Sausio šventieji

 
3          Švč. Jėzaus vardas
17        Šv. Antanas, abatas







Bazilijus Didysis (apie 330–379)

Šv. Bazilijus Didysis buvo Kapadokijos Cezarėjos vyskupas. Jis, santūrus vienuolis, sielų ganytojas, dėmesingas vargšams bei ligoniams, buvo ir valdžios žmogus, ir oratorius, egzegetas, moralistas, atkaklus tikėjimo gynėjas nuo pavojų, kilusių dėl arijonų intrigų, ir žymus teologas. Jam būdingas veržlumas, bet kartu ir pusiausvyros bei saiko pojūtis. Jo veikalams netrūksta ir užsidegimo, ypač kai jis aukština Įsikūnijimo slėpinį. 



Grigalius Nazianzietis (329–390)

Šv. Grigalius Nazianzietis kartu su savo draugu šv. Bazilijumi ir jo broliu šv. Grigaliumi Nysiečiu yra vienas iš trijų didžiųjų kapadokiečių. Šio mąstytojo ir poeto gyvenimas buvo labai audringas. Vienuolis, kaip ir šv. Bazilijus, prieš savo valią tapo vyskupu ir vėliau buvo pakeltas į Konstantinopolio Patriarcho sostą. Išvargintas šio miesto intrigų, pasitraukė iš pradžių į Nazianzą, po to – į vienumą, kur parašė savo pagrindinius veikalus.

 






















Šv. Raimundas (1175–1275)

Gimė 1175 m. Penjaforte, prie Barselonos. Raimundas jau buvo kunigas, filosofijos ir teisės dėstytojas, kai įstojo į brolių pamokslininkų ordiną (1222 m.) netrukus po šv. Domininko mirties. Jis tapo vienu žymiausiu savo epochos moralinės teologijos ir bažnytinės kanonų teisės mokytoju. Tai jam buvo pavesta parengti Grigaliaus IX „Dekretales“ (1234 m.). Šv. Raimundas, kanonų žinovas, savo ordino generalinis magistras, buvo ir drąsus apaštalas, ypač rūpinęsis apaštalavimu tarp žydų; jis taip pat skatino misijas Šiaurės Afrikoje, nuoširdžiai skatindamas dialogą su islamu. Todėl šventasis ragindavo ten vykstančius mokytis arabų kalbos ir studijuoti Koraną. Mirė 1275 m. Barselonoje beveik šimtametis. Jį pažinojusiųjų atmintyje išliko kaip kunigas, spinduliavęs „beribę meilę nusidėjėliams“.























 

Šv. Hiliaras Puatjietis (315–367)

Šv. Hiliaras, gimęs Puatjė (Poitiers, dabar Prancūzija), tapo šio miesto vyskupu. Dėl kovos prieš arijonus, kurios metu parašė savo garsųjį „Traktatą apie Švenčiausiąją Trejybę“, buvo ištremtas į Rytus. Po kelerių metų grįžęs į Galiją, tęsė kovą už tikėjimo grynumą ir paskutines jėgas skyrė rūpesčiui savo tikinčiųjų dvasiniais reikalais.


























 

Šv. Antanas

Antanas, jaunas Aukštutinio Egipto krikščionis, neseniai buvo paveldėjęs savo šeimos turtą, kai įeidamas į bažnyčią išgirdo Evangelijos žodžius: „Jeigu nori būti tobulas, eik, parduok ką turi, išdalink vargšams ir sek paskui mane.“ Jis išėjo ir tučtuojau pakluso Viešpaties žodžiui. Po to šv. Antanas pasitraukė į dykumą, kur sulaukė garbingo amžiaus – šimto metų. Jis niekada nesigailėjo savo apsisprendimo, kurį padarė būdamas dvidešimties. Vienumoje šventasis gyveno didvyrišką savęs atsižadėjimo, vis radikalesnio vidinio laisvėjimo gyvenimą, kovodamas su tamsybių kunigaikščiu; ir jis rado laimę neturėdamas kitų turtų, tik Dievą, ir mylėdamas jį labiau už viską. Šv. Antanas tapo dvasiniu tūkstančių vienuolių tėvu: visų tų, kuriuos patraukia absoliuto ieškojimas. Mirė 356 m.





























 

Šv. Fabijonas

Popiežius šv. Fabijonas valdė Bažnyčią keturiolika metų (236–250). Tai buvo ramybės, organizuotos veiklos ir misijų klestėjimo metas; Fabijonas prieš tapdamas vyskupu buvo pasaulietis, tad sugebėjo išmintingai ir uoliai vadovauti. Pasak Grigaliaus Tūriečio, Fabijonas pasiuntė į Galiją septynis vyskupus, iš kurių – Saturniną, tapusį Tulūzos (Toulouse) vyskupu, ir Dionizą – Paryžiaus. Šv. Kiprijonas tuo metu buvo Kartaginos vyskupas, o Origenas mokė Cezarėjoje. Fabijonas buvo viena pirmųjų Decijaus persekiojimo aukų. Kiprijonas Fabijoną vadina „neprilygstamu žmogumi“ ir priduria, kad jo garbinga kankinio mirtis dera su jo tyru ir gerumo kupinu gyvenimu.




























 

Šv. Agnietė

Romietė mergaitė šv. Agnietė, būdama 12–15 metų amžiaus, buvo nukankinta apie 305 m. Diokleciano persekiojimų metais. Patys Agnietės tėvai pasakojo, kad ji pabėgo iš namų ir nuėjo išpažinti savo tikėjimo valdžios akivaizdoje. Po šio įvykio šv. Agnietė buvo pasmerkta būti sudeginta ant laužo ir  nukirsdinta. Jaunos krikščionės panašumas į Dievo Avinėlį (Agnus – lot. Avinėlis) yra giliai simboliškas: per Agnietės auką paaukotasis Avinėlis toliau garbina Dievą savo krauju. Todėl silpną paauglę parėmė Kristaus jėga. Liovusis persekiojimams krikščionija žavėjosi šios mergaitės tikėjimo liudijimu ir, pasak šv. Jeronimo, „netrukus visomis kalbomis buvo giedama giriant šv. Agnietę“.























 

Šv. Vincentas

Šv. Vincentas gimė Hueskoje (Huesca), Ispanijoje. Saragosoje tapo vyskupo Valerijaus diakonu. Abudu iškentę kankinimus, buvo nužudyti už ištikimybę Kristui Valencijoje Diokleciano persekiojimo metais (304 m.). Kaip ir šv. Laurynas Romoje, šv. Vincentas pasekė šv. Stepono pavyzdžiu, atskleisdamas visą diakonystės Bažnyčioje reikšmę. Nuo pat IV a. krikščionys ėmė teikti pagarbą trims diakonams kartu: Steponui, Laurynui ir Vincentui.



























 

Šv. Pranciškus Salezas (1567–1622)

Atsisakęs puikios advokato ar senatoriaus karjeros, 1593 m. Ansi (Annecy) mieste šv. Pranciškus Salezas buvo įšventintas kunigu, o 1602 m. tapo Ženevos vyskupu. Sėkmingais pamokslais ir spausdintais veikalais jis grąžino į katalikybę krašto kalvinistus. Sėkmingai pritaikė Tridento Susirinkimo nutarimus: garsi šv. Pranciškaus Salezo knyga „Pamaldaus gyvenimo įvadas“ daugeliui žmonių padėjo visapusiškai gyventi pakrikštytųjų gyvenimą bei siekti šventumo, žymiausia iš jų – šv. Joana Šantalietė. Didis šventojo švelnumas ir gerumas slėpė ugningą temperamentą, kurį jis mokėjo suvaldyti pavesdamas Dievo malonei.






















 

Šv. Pauliaus atsivertimas

Šv. Pauliaus atsivertimo šventė puikiai dera metų laikotarpiu, kuomet tęsiasi Kristaus Apsireiškimo spindesys. Juk šv. Pauliaus atsivertimas yra epifanija, tai yra Kristaus apsireiškimas. Velykų Prisikėlusysis apsireiškia Sauliui kaip Dievo pašlovintas Mesijas, toliau gyvenantis savo broliuose ir seseryse, su kuriais jis yra viena. „Kristus nesako: ‚Kam persekioji mano tarnus?‘, jis sako: ‚Kam mane persekioji?‘ Galva šaukė už savo narius ir juos perkeitė į save.“ (šv. Augustinas)Saulius akimirksniu suvokė, kad Jėzus iš Nazareto yra gyvasis Dievas, ir kad jis tapatinasi su savo Bažnyčia. Bet šv. Pauliaus atsivertimas taip pat yra nuostabių dalykų apsireiškimas., Viešpaties malonė  gali juos atlikti sieloje, kuri ne iš dalies, bet visiškai atsiliepia į išgirstą pašaukimą.
























 

Šv. Timotiejus ir Titas

Timotiejus, kurį Paulius vadina „tikru savo sūnumi tikėjime“, gimė Mažojoje Azijoje. Jo tėvas buvo graikas, motina žydė. Atsivertęs pirmosios šv. Pauliaus misijų kelionėje, šv. Timotiejus tapo jo mokiniu ir ištikimu bendradarbiu. Kad būtų priimtas žydų ir žydiškos kilmės krikščionių, Paulius jį apipjaustydino. Dėl nedrąsumo ir jautrumo Timotiejus susilaukė apaštalo padrąsinimo, o už sąžiningumą – pagyrimo. Jis buvo kartu su Pauliumi pirmojo jo įkalinimo metu, o antrąkart įkalintas apaštalas primygtinai prašo Timotiejų atvykti, su didele meile rašydamas jam paskutinį savo laišką. Pagal tradiciją manoma, kad šv. Timotiejus mirė būdamas vyskupu Efeze.

Titas buvo krikščioniu tapęs graikas. Jis – pasitikėjimo vertas sumanus diplomatas, kuriam Paulius patiki subtilias užduotis, prašydamas būti ryžtingu ir griežtu. Titas, regis, buvo tvirtesnė asmenybė nei Timotiejus. Jis grąžino taiką Korinto bendruomenei ir organizavo gimstančias Kretos bendruomenes. Tradicija sako, kad jis mirė būdamas Knosos (Cnossos) vyskupu Kretoje.





















 

Jurgis Matulaitis (1871–1927)

1898 m. įšventintas į kunigus, palaimintasis Jurgis Matulaitis profesoriavo Kelcų seminarijoje Lenkijoje. Matydamas didelį to krašto skurdą, susidomėjo socialiniais klausimais. Pajutęs potraukį vienuolio gyvenimui, atkūrė marijonų vienuoliją, pats tapo vienuoliu ir įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją. 1918 m. buvo paskirtas Vilniaus vyskupu augziliaru. Eidamas šias pareigas, susidūrė su stipriu lietuvių ir lenkų tarpusavio priešiškumu. Taikos skelbėjas pal. Jurgis Matulaitis yra parašęs tokius žodžius: „Aš gimiau Lietuvoje... Beveik visą savo gyvenimą dirbau Lenkijoje, ir dirbau sąžiningai ir negailėdamas jėgų.“ Iš tiesų jis triūsė iki išsekimo. 1925 m. Jurgis Matulaitis atsistatydino, bet Pijus XI, kuris vertino „tą tikrai šventą vyrą“, tuoj pat jį paskyrė Vilniaus arkivyskupu bei apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai. Jurgis Matulaitis stengėsi atkurti gerus lenkų ir lietuvių santykius, parengė Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatą. 1927 m. staiga mirė, sulaukęs 55 metų. Netrukus buvo pasirašytas konkordatas.



























 

Šv. Tomas Akvinietis (1225–1274)

Šv. Tomas Akvinietis gimė prie Monte Kasino (Italija). Po filosofijos studijų Neapolyje įstojo į brolių pamokslininkų (dominikonų) ordiną ir tęsė studijas Paryžiuje, vėliau – Kelne, kur buvo šv. Alberto Didžiojo mokinys. 1257 m., tuo pat metu kaip ir šv. Bonaventūras, jis tapo teologijos dėstytoju. Šv. Tomo Akviniečio nuopelnai milžiniški. Žinoma, kad šv. Tomas pritaikė krikščionybei Aristotelio filosofiją. Jis visuomet skyrė pasiekiamą ir įrodomą proto sritį nuo Apreiškimu paremto tikėjimo srities. Jo teologija gimsta iš būtinybės šiuos dalykus suderinti. Šv. Tomas Akvinietis – filosofas, Šventojo Rašto komentuotojas, teologas, atvedęs scholastiką į jos apogėjų, mistikas – yra vienas didžiųjų religinių žmonijos genijų.

























 

Šv. Angelė Meriči

Angelė gimė Desenzane (Desenzano), Veronos vyskupijoje tarp 1470 ir 1475 m. Būdama aštuoniolikos pasiprašė priimama į šv. Pranciškaus Trečiąjį Ordiną, po to apsistojo Bresčijoje (Brescia). Renesanso laikų Italijoje, siaučiant visų formų supagonėjimui, Angelė suprato, kad pirmaeilis uždavinys yra išugdyti moteris sąmoningomis krikščionėmis. Dėl šio tikslo  ji subūrė apie save keletą bendražygių, su kuriomis bandė gyventi pagal tais laikais visiškai naują regulą, numatančią gyvenimą be klauzūros (griežtai apribotos erdvės), minimalų bendrą gyvenimą, siekį užmegzti ryšius su žmonėmis. 1535 m. iš viso to radosi Šventosios Uršulės Institutas, Pirmoji moterų vienuolija, ypač pasišventusi mokyti. Šv. Angelė, kurios dvasinio portreto bruožai yra „apdairumas ir kilni artimo meilė“, mirė Bresčijoje 1540 m.






















 

Šv. Jonas Bosko

Šv. Jonas Bosko gimė Pjemonte valstiečio šeimoje. 1841 m. buvo įšventintas į kunigus. Matydamas, kad darbininkų jaunimas be pasirengimo ir globos buvo įmestas į gimstančios didžiosios industrijos „krosnį“, jis ėmėsi ugdyti vargingus Turino berniukus. Gimęs auklėtoju, neprilygstamas organizatorius, vaisingos plunksnos rašytojas, dėmesingas detalėms ir matantis toli, didžiai pasitikintis Apvaizda (nors šis pasitikėjimas kartais siejosi su neapdairumu, tačiau visada jam atnešdavo sėkmę), šv. Jonas turėjo aiškų planą – ugdyti iš meilės, ir šventajam dar gyvam esant pavyko paliesti paprastų žmonių širdis. Minios sekė paskui šv. Joną ir dažnai įvykdavo stebuklų. Kai jis mirė (1888 m.), dvi vienuoliškos šeimos – Saleziečių Draugija ir Marijos Krikščionių Pagalbos Kongregacija – jau buvo pradėjusios skleisti jo dvasią net iki Ugnies Žemės.