Spausdinti

Meditacija C 08 15 d.


Švč. M. Marijos ėmimas į dangų (dienos)

Liturginiai tekstai

 

Septyni žodžiai

Kuris iš mirtingųjų, jei nebus paremtas ir sustiprintas Dievo žodžio, imtųsi neapipjaustytomis ir suteptomis lūpomis kalbėti, ar mažai, ar daug, apie tikrąją Dievo ir žmogaus Gimdytoją, kuria būti Tėvas – Dievas prieš amžius – skyrė amžinai skaisčiausiai ir tobuliausiai mergelei, kurią Sūnus pasirinko motina, kurią Šventoji Dvasia parengė kaip visokeriopos malonės buveinę? Kokiais žodžiais aš, menkas žmogelis, galėčiau apsakyti Mergelės širdies giliausius jausmus, ištartus švenčiausiomis lūpomis? Jų perteikti nepajėgtų visų žmonių ir net angelų liežuviai. Viešpats sako: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera“ (Lk 6, 45). O tarp tyrųjų žmonių kas gali išmąstyti geriau nei toji, kuri buvo verta tapti Dievo motina; kuri savo širdyje ir įsčiose priėmė patį Dievą?
Koks lobis geresnis už dievišką meilę, kuria tarsi židinio ugnimi liepsnojo Mergelės širdis? Iš šios širdies, tarsi iš dieviškosios liepsnos židinio, palaimintoji Mergelė ištarė geruosius žodžius, tai yra karščiausios meilės žodžius. Kaip iš indo, kuris yra sklidinas rinktinio, geriausio vyno, galima pasisemti tik geriausio vyno ar kaip iš kaitriausiai įkaitinto židinio gali plūstelėti tik karščiu kunkuliuojanti ugnis, taip iš Kristaus motinos širdies galėjo išsiveržti tik pačios didžiausios, pačios karščiausios dieviškos meilės žodžiai. Išmintingai šeimininkei ir šeimos motinai dera kalbėti negausiais, tačiau svariais ir prasmingais žodžiais.
Todėl skaitome, jog labiausiai palaimintoji Kristaus motina kalbėjo septynis kartus, tarsi ištardama septynis įstabiai prasmingus ir dorybingus žodžius, idant taip slėpiningai paaiškėtų ją buvus apdovanotą septyniomis malonės dovanomis. Angelui ji kalbėjo tik du kartus: „Kaip tai įvyks?“ ir: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 34.38). Su Elzbieta kalbėjosi irgi dukart, tai yra kai ją pasveikino ir kai pašlovino Dievą, sakydama: „Mano siela šlovina Viešpatį“ (Lk 1, 47). Su Sūnumi irgi du sykius: kartą šventykloje: „Vaikeli, kam mums taip padarei?“ (Lk 2, 48) ir per vestuves: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Vieną kartą su tarnais: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Ir visus šiuos kartus visada kalbėjo labai mažai; išskyrus tą sykį, kai dėkodama išsisakė plačiau, tai yra kai prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį“, mat tuomet kalbėjosi ne su žmogumi, o su Dievu.

Šv. Bernardinas Sienietis † 1444

Biografija