Biografijos B
Baltazaras Hansas Ursas fon (Hans Urs von Balthasar, 1905–1988)
Hansas Ursas fon Baltazaras gimė 1905 m. Šveicarijoje. Nors aistringai mėgdamas muziką, studijavo literatūrą, 1929 m. įstojo į Jėzaus Draugiją. Tėvo de Liubako (de Lubac) paveiktas atsidėjo graikų Bažnyčios Tėvų studijoms, išleido daug veikalų šia tematika. Kaip studentų kapelionas buvo išsiųstas į Miuncheną, po to į Bazelį. Ten susipažino su Karlu Bartu, tuometiniu Bazelio teologijos fakulteto profesoriumi, taip pat su Adriana fon Špeir (Adrienne von Speyr), su kuria 1944 m. įkūrė Šv. Jono pasauliečių institutą. Didelio jo veikalo „Trilogijos“ – fundamentalaus įnašo į teologiją – leidimas užtruko nuo 1961 m. iki 1987 m. – visą likusį jo gyvenimą. 1988 m. Jonas Paulius II jį pakėlė kardinolu. „Tai, ko norėjo Hansas Ursas fon Baltazaras, – ištarė J. Ratzingeris, – galbūt bus geriau nusakyti šv. Augustino žodžiais: ‘visa mūsų veikla šiame gyvenime, brangūs broliai, yra pagydyti širdies akis, kad jos galėtų kontempliuoti Dievą’ .“ Meditacija A Velykų 7; Meditacija B 03 25; Meditacija C Velykų 4.Baranauskas Antanas (1835–1902)
Antanas Baranauskas, lietuvių poetas, kalbininkas ir dvasininkas, gimė Anykščiuose. Būdamas 21 metų, įstojo į Varnių kunigų seminariją, kur, vyskupo Motiejaus Valančiaus paskatintas, subrendo kaip sąmoningas lietuvis, užsidegęs tarnauti liaudžiai. Toliau mokydamasis Petrapilyje, A. Baranauskas reiškėsi kaip liaudies poetas. 1858–1859 vasaros atostogų metu, norėdamas įrodyti lietuvių kalbos grožį ir lygiateisiškumą su kitomis kalbomis, jis sukuria „Anykščių šilelį“ – nuostabiai gražią poemą, kurioje apdainuoja Lietuvos gamtą. Įšventintas į kunigus 1862 m., dėstė Kauno seminarijoje, kur labiau pasižymėjo kaip mokslininkas kalbininkas negu poetas. 1897 m. A. Baranauskas paskiriamas Seinų vyskupu. Eidamas šias pareigas buvo labai uolus katalikybės gynėjas. Jis sakydavo lietuviškus pamokslus, vertė Šventąjį Raštą, rašė giesmes, iki šiol tebeskambančias Lietuvos ir išeivijos bažnyčiose. Meditacija A 12 08Bazilijus Didysis (apie 330–379)
Šv. Bazilijus Didysis buvo Kapadokijos Cezarėjos vyskupas. Jis, santūrus vienuolis, sielų ganytojas, dėmesingas vargšams bei ligoniams, buvo ir valdžios žmogus, ir oratorius, egzegetas, moralistas, atkaklus tikėjimo gynėjas nuo pavojų, kilusių dėl arijonų intrigų, ir žymus teologas. Jam būdingas veržlumas, bet kartu ir pusiausvyros bei saiko pojūtis. Jo veikalams netrūksta ir užsidegimo, ypač kai jis aukština Įsikūnijimo slėpinį. Meditacija A Advento 2; Meditacija B eilinis 25; Meditacija C eilinis 18.Beda Garbingasis (apie 673–735)
Gimęs Džerou, Anglijoje, šv. Beda dar gyvas būdamas buvo pramintas Garbinguoju. Visi mylėjo šį kuklų, uolų, išsilavinusį vienuolį kunigą ir juo žavėjosi. Vos septynerių metų sulaukęs, buvo patikėtas vienam Nortumbrijos vienuolynui, ten tapo vienuoliu. Visą gyvenimą šv. Beda praleido Džerou ir kaimyniniame Vermuto vienuolyne, studijuodamas ir mokydamas. Jo gausūs traktatai mums perteikia Bažnyčios Tėvų ir ypač šv. Augustino mokymą. Svarbiausias jo veikalas yra „Anglijos Bažnyčios istorija“. Meditacija A 09 14; Meditacija B eilinis 23; Meditacija C Sausio 1d..Beikeris Augustinas (Augustin Baker, 1575–1641)
Tėvo Augustino Beikerio gyvenime ir raštuose didžiausias dėmesys skiriamas vidinei maldai. Baigęs teisės studijas, šis anglas perėjo į katalikų tikėjimą; pajutęs vidinio gyvenimo patrauklumą, 1605 m. jis tapo benediktinu. Buvo išsiųstas į Prancūziją kaip Kambrė (Cambrai ) benediktinių vienuolyno patarėjas. Ten parašė dvasinių traktatų. Paskui grįžo į Angliją, gyveno kontempliatyvaus atsiskyrėlio gyvenimą. Po jo mirties dalis jo raštų buvo išleisti pavadinimu Sancta Sophia („Šventoji Išmintis“). Meditacija B Advento 3.Benediktas XVI
Jozefas Racingeris gimė 1927 m. Bavarijoje, Marktlio prie Ino upės (Marktl am Inn) miestelyje. Po filosofijos ir teologijos studijų 1951 m. buvo įšventintas kunigu ir nuo 1959 m. dėstė įvairiuose Vokietijos universitetuose. Kaip ekspertas dalyvavo Vatikano II Susirinkime (1962–1965). 1977 m. popiežiaus Pauliaus VI buvo paskirtas Miuncheno ir Freizingo arkivyskupu bei pakeltas kardinolu. 1981 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu. Eidamas šias pareigas ir pirmininkaudamas Popiežiškajai Biblijos komisijai, Jozefas Racingeris Jono Pauliaus II pontifikato metu buvo vienas artimiausių jo bendradarbių. 2005 m. balandžio 19 d. trumpiausioje Bažnyčios istorijoje konklavoje buvo išrinktas Petro įpėdiniu ir pasivadino Benediktu XVI. Dėl didelio išprusimo, tarnaujančio labai giliam tikėjimui, Benediktas XVI yra vienas didžiųjų mūsų laikų teologų. Nors ir turėdamas ilgą dėstytojavimo patirtį, nepaliauja stebinti pedagoginiais gabumais. Meditacija A 06 24 v.; Meditacija B Gavėnios 5.Benediktas Nursietis (apie 480–547)
Šventasis Benediktas gimė Nursijoje, Italijoje. Nutraukė studijas Romoje ir tapo atsiskyrėliu Enfide, paskui Subiako vietovėje, kur vėliau įkūrė tuziną vienuolynų bendruomeniniam gyvenimui. Apie 530 m. apsistojo Monte Kasine, kur parašė regulą, pasižyminčią jautriu santūrumu, kaip teisingai pastebi jo biografas šventasis Grigalius Didysis. Vakarų vienuolių patriarchas Benediktas nėra naujo monachizmo įkūrėjas, bet jo regula netrukus paplito „kaip laimingiausia ir praktiškiausia tradicinio cenobitizmo išminties išraiška“. Meditacija C eilinis 30.Beriulis Pjeras de (Pierre de Berulle, 1575–1629)
Santūraus kalboje, romaus ir įtikinančio Pjero de Beriulio veikla buvo labai svarbi Prancūzijos bažnyčiai. Jis prisidėjo reformuojant įvairius vienuolių ordinus; Paryžiuje 1604 m. įdiegė šv. Teresės Avilietės karmelitų ordino reformą. Jis stengėsi, kad būtų atkurtas diocezinių kunigų dorumas. Šiam tikslui Prancūzijoje 1613 m. jis įkūrė Oratoriumą pagal Italijoje šv. Pilypo Nerio sukurtą modelį. Pjeras de Beriulis yra „Prancūziškosios mokyklos“ tėvas. Jos dvasingumo pagrindas yra Jėzaus asmuo, tobuliausias Tėvo tarnas bei garbintojas, vienintelis krikščionio vidinio ir išorinio gyvenimo pavyzdys. Svarbiausias Pjero de Beriulio kūrinys – „Jėzaus didybė“. Jis mirė 1629 m., dvejus metus pabuvęs kardinolu. Meditacija A 08 15 d.Bernardas Klervietis (1090–1153)
Šv. Bernardas tapo vienuoliu Sito (Citeaux) vienuolyne (Prancūzija), o po trejų metų – pirmuoju Klervo (Clairvaux) vienuolyno abatu. Prigimtis ir malonė nepašykštėjo dovanų šiam apsišvietusiam teologui ir išskirtinio žavesio mistikui. Jo veikalai ir šiandien neprarado didelės dvasinės reikšmės, o pamokslai persmelkti biblinės minties, kupini nuorodų į Šventąjį Raštą ir galintiems su jais susipažinti yra malonus priartėjimas prie Dievo Žodžio, lyg pradžia dialogo su Viešpačiu. Meditacija A Verbų sekmadienis; Meditacija B eilinis 22; Meditacija C eilinis 28.Bernardinas Sienietis (1380–1444)
Nenuilstamai uolus ir net aistringas liaudies pamokslininkas šv. Bernardinas priklausė Šv. Pranciškaus ordinui, prie kurio atnaujinimo prisidėjo. Gimęs 1380 m. Sienos apylinkėse Bernardinas išvaikščiojo Italiją skersai išilgai, visur mosuodamas lentele su Jėzaus vardu ar jo monograma. Apskųstas Romai, įtartas erezija, vėliau reabilituotas popiežių Martyno V, po to Eugenijaus IV. Išsekęs nuo triūso mirė 1444 m. ir buvo kanonizuotas po 6 metų.Galima dvejoti ar sekti Bernardinu kuriant hiperboles, kuriomis jis apsupa Išganytojo vardą, bet reikia pripažinti jį didelio šventumo teologu, kuris, be kita ko, nuostabiai išvystė visuotinio Kristaus pirmumo ir Marijos tarpininkavimo tezę. Jo meilė vargšams tapo legenda. Meditacija C 08 15 d..
Bonaventūras (1221–1274)
Gimęs 1221 m. prie Viterbo (centrinė Italija), Jonas Fidanza, būdamas dar visai jaunas, buvo stebuklingai pagydytas šventojo Pranciškaus Asyžiečio. Šis „geras nuotykis – bonaventura“ padėjo jam atrasti pranciškoniškąjį pašaukimą. Pasiųstas studijuoti į Paryžių, buvo Aleksandro Haliečio (Alexander de Hales) mokinys. Ilgai dėstęs teologiją, 1257 m. tapo aštuntuoju savo ordino Generaliniu ministru. Būdamas veiklos žmogus, šv. Bonaventūras dar labiau buvo kontempliatyvus mąstytojas. Jis paliko daug reikšmingų veikalų, savo svarba nenusileidžiančių Tomo Akviniečio veikalams. 1273 m., likus vieneriems metams iki mirties, tas, kuriam vėliau suteikė Serafiškojo mokytojo titulą, buvo pakeltas Albano kardinolu – vyskupu. Meditacija A 01 01; Meditacija B Velykų 2.Brigita Švedė (1303–1373)
Gimusi kilmingoje švedų šeimoje, šventoji Brigita eidama 15-us metus ištekėjo už Švedijos didiko, su kuriuo laimingai gyveno dvidešimt aštuonerius metus, pagimdė aštuonis vaikus. Tapusi našle Šv. Brigita 1344 m. įkūrė Vadstenos (Vadstena) vienuolyną ir įsteigė Švenčiausiojo Išganytojo ordiną. Dievas ją apdovanojo regėjimais ir apreiškimais, kuriuos užrašydavo. Ji buvo pašaukta atlikti svarbų vaidmenį bendraujant su popiežiais ir Švedijos bei Europos politiniais vadovais. „Misionieriškas uolumas, nušvietęs jos gyvenimą keliaujant iš Europos žemyno šiaurės į pietus, daro ją sektinu pavyzdžiu, ypač vykdant naująją evangelizaciją Europoje“ (taip sakė popiežius Jonas Paulius II, skelbdamas Brigitą Švedę viena iš Europos globėjų). Meditacija C Verbų sekmadienis.Bujė Liudvikas (Louis Bouyer, 1913–2004)
Buvęs liuteronų kunigas tėvas Liudvikas Bujė, atidžiai išstudijavęs šventojo Atanazo veikalus, atsivertė į katalikų tikėjimą. Tapo Oratorijos kunigu, tarnavo Kristaus Bažnyčiai kaip teologas ir kaip istorikas. Domėjosi kuo įvairiausiais krikščionių teologijos klausimais. Paskelbė daug knygų. Dar prieš prasidedant Vatikano II Susirinkimui kai kurie jo veikalai įkvėpė liturgijos atnaujinimą ir ekumeninę veiklą. Jis puikiai atskleidė radikalų Evangelijos, krikščionių slėpinio bei kulto naujumą ir jų gilias sąsajas su Senojo Testamento apreiškimu. Meditacija B Advento 2.