Meditacija C 11 02 II
Mirusiųjų diena
Vėlinės
II Mišios
Švelnus jungas
Teisingai kalbėjo ištikimasis pranašas: kruopščiai apibūdindamas, jis šitaip sako Dievo mylimiems žmonėms, nuo ankstyvos jaunystės regimai vykdantiems meilės darbą: „Gera žmogui nuo jaunystės nešti jungą“ (Rd 3, 27). Teisingiau bus, jei šį jungą laikysime džiaugsmu, o ne dejone; mat lengvina dangaus naštą (plg. Mt 11, 30) visiems ją nešantiems ir juos išvaduoja nuo nuodėmių sunkenybės. Malonės sunkumas yra didi šlovė; aukštybių priespaudos jungo nešėjai niekada nebuvo prislėgti, nes lengva ir šlovinga yra išpažinti Kristų. Kas neša šią naštą, tas skrieja didžiausiu greičiu. Net ir nakčia jį atgaivina šviesos spindesys. Nuo dėmių apsivaliusio, jo švytėjimas sklinda iš sielos į išorę; jis žiba akindamas tarytum žaibas. Tikėjimas atbaido moters viliones. Patirdamas gundymus kančios dyglių išvengia tasai, kurį nepaliaujama meilė skatina kopti į šviesią viršūnę. Keliaudamas per dykumą jis susiieško vandens šaltinį, laikydamas rankose palaimintą kovą ir šventai nešdamas saldžią naštą.Vargas tiems, kas nenori eiti į Gyvenimą; juk jis be paliovos šaukia visiems prispaustiesiems, idant besimurkdančius purve išvaduotų nuo vargo ir pagaliau atšauktų sunkią bausmę, dėl kurios kenčiantieji priskiriami pasmerktiesiems. Jis siunčia saldžią kaip medus, o ne sunkią tarnystę, idant jiems būtų lengviau šiame pasaulyje ir po to, kai šis jų gyvenimas baigsis, jie prisikeltų atgaivai, kurią Karalius pažadėjo visoms sieloms (plg. Mt 11, 29), jį mylėjusioms ir nešusioms jo jungą teisingai ir noriai! O blogieji tikrai pražus ir nusiris į prarają, ir niekada neturės atgaivos, ir pelnytai skęs kančių gelmėse, slegiami bausmių, nepatirdami džiaugsmo, nes jie paniekino Visagalio įsakymus ir atsisakė nešti brangiąją naštą, kuri, nors ir didelė, yra saldi.
Maloniausiasis Dieve, ištikimai tave myliu; našta, kurią gavau iš dangaus, yra malonesnė, nei gali įsivaizduoti bet koks mirtingasis. Nemoku nupasakoti dieviškosios meilės saldybės: jos jungas – tai džiaugsmas, jos našta – turtas, meilės ilgesio drabužis ir penas; Mylimojo grožis pranoksta žmogaus suvokimo ribas, protas nepajėgia jo deramai apsakyti; nors ir atsiduria aukštybių slėpiniuose, mėgina, bet nepavyksta; neįstengia jis perteikti Mylimojo šlovės, kai ji prasiveržia giesme ir vis stiprėja, peraugdama į džiaugsmingą šlovinimą. Iš tiesų jį savaime apgaubia dorybė; neįmanoma nuplėšti jį gaubiančio spindesio; jis švyti nekintama šviesa, nepaliaudamas giedoti; jis išsivadavęs nuo bet kokių neteisingų aistrų; jis saugus, jo nebepasiekia žemiška baimė, nes šitokia harmonija išsklaido bet kokį liūdesį.
Ričardas Rolas, † 1349
Biografija