Meditacija C 11 02 III
Mirusiųjų diena
Vėlinės
III Mišios
Užbaigę žemiškąjį gyvenimą
Būdami sujungti su Kristumi Bažnyčioje ir paženklinti Šventosios Dvasios, „kuri yra mūsų paveldėjimo laidas“ (Ef 1, 14), tikrai vadinamės ir esame Dievo vaikai, tačiau dar nepasirodėme su Kristumi garbėje, kurioje būsime panašūs į Dievą, nes regėsime jį tokį, koks jis yra. Taigi, „kolei gyvename kūne, esame svetimi, toli nuo Viešpaties“ (2 Kor 5, 6) ir, turėdami Dvasios pradmenis, dūsaujame savo viduje bei trokštame būti su Kristumi. Ta pati meilė verčia mus vis labiau gyventi tam, kuris už mus mirė ir prisikėlė. Todėl visur stengiamės patikti Viešpačiui ir imamės Dievo ginklų, kad galėtume atsilaikyti prieš velnio klastas ir pasipriešinti piktąją dieną.O kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, kaip Viešpats įspėja, turime nuolat budėti, kad, užbaigę tik vieną kartą dovanotą žemiškąjį gyvenimą, taptume verti įeiti su juo į vestuves ir būti priskaičiuoti prie palaimintųjų, o ne pasiųsti šalin, kaip blogi ir apsileidę tarnai, į amžinąją ugnį, ir išmesti laukan į tamsybes, kur „bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 12, 13 ir 25, 30).
Juk iki karaliaudami su garbinguoju Kristumi, visi turėsime pasirodyti „prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga“ (2 Kor 5, 10). Pasaulio pabaigoje tie, „kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29; plg. Mt 25, 46). Tad manome, kad „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18; plg. 2 Tim 2, 11–12), tvirtu tikėjimu laukiame „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13), kuris „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Jis ateis, „kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10).
Vatikano II Susirinkimas, 1965
Apie Vatikano II Susirinkimą