Meditacija A 06 24 v.
Tavo maldos buvo išklausytos
Tavo maldos buvo išklausytos, – sako archangelas Gabrielius Zacharijui, pranešdamas jam apie sūnaus, Jono Krikštytojo, gimimą. Manau, jog šis sakinys gali mus paskatinti įvairiopai susimąstyti. Šio sūnaus, pradedančio sykiu ir laikų perversmą, ir pasaulio atpirkimą, gimimas rodo, kad žmogaus maldos išklausytos. Tai įvyksta kaip atsakas į žmonių šauksmą, kuris veržėsi pas Viešpatį. Malda nenueina į tuštumą; ji nėra vien kokia nors psichoterapijos forma, kurios padedami sutelkiame savo sielos jėgas ir bandome joms vėl rasti pusiausvyrą; ne vien kokia nors išmonė, skirta dvasinėms pratyboms ir nusiraminimui. Maldos tikslas – išsipildymas. Ji yra girdima ir išklausoma. Taigi Dievas yra tas, kuris pajėgia, geba, turi valios ir kantrybės klausytis žmogaus. Jis yra toks didelis, kad gali pagelbėti ir mažame. Ir nors pasaulis turi savo tvirtą tvarką, jis nėra toks, kad iš jo būtų įmanoma atimti meilės galią, kuri yra Dievo galia. Dievas atsiliepia.
Galbūt galima žengti dar žingsnį ir tarti, jog Dievo veikimas visada yra atsakas į tokį meldžiantį žmogaus šauksmą. Bet ne dėl to, kad Dievas kaip didis Viešpats prieš ką nors duodamas norėtų sulaukti prašymų. Ne, taip tiesiog turi būti, nes tik tada, kai žmogus tampa prašytoju, kai jis peržengia pats save, kai atsisako savęs, kai suvokia Dievą kaip tikrovę ir jam atsiveria – tik tada apskritai Dievui atsiveria durys ir nusidriekia erdvė, kurioje Jis gali veikti dėl mūsų, žmonių, ir mumyse. Dievas juk visada yra šalia mūsų, bet šalia Jo ne visada esame mes, – sako šv. Augustinas. Tik tada, kai priimsime Jo artumą, kai maldoje Jam atsivers mūsų būtis, Dievo veikimas iš tikrųjų galės virsti veikimu mumyse ir dėl mūsų, žmonių.
Jozefas Racingeris, g. 1927
Biografija