Spausdinti

Meditacija A 7 Velykų sekmadienis



Liturginiai tekstai

„Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms“

Per Kristų apsireiškianti dieviškoji Trejybė, pati savaime būdama neaprėpiama šviesa, Dievo ir žmogaus santykį nušviečia visiškai naujai ir neprilygstamai. Jos atveriamos galimybės – neišsemiamos, apsaugotos nuo kituose [religiniuose] keliuose pasitaikančių kliūčių. Sūnus, kuris kartu yra ir Tėvo Žodis, ir dieviškasis Asmuo, suteikia galimybę pažvelgti į Dievo gelmes. Jose mes regime, kaip (savo dvasine prigimtimi) Dievas yra Vienas, bet kartu ir Meilė, be jokio egoizmo šešėlio, kuris temdo kitas religijas kaip fatum – lemtis, bei necessitas – būtinybė.
Be to, taip paaiškėja, kaip gali būti pateisintas pasaulis, suprastas kaip Kitas, kaip Įvairovė, atsiribojant nuo aiškinimų, esą pasaulis per būtinybę kyla iš Dievo vienybės (kurią savo ruožtu ilgainiui jis turintis susigrąžinti). Kūrinių kitybė pateisinama per kitybę, glūdinčią pačioje Dievo tapatumo gelmėje: Dievo–Žmogaus tikrovės neįmanoma suprasti be Tėvo ir Sūnaus tikrovės; tuo tarpu kūrinija, kylanti iš laisvo Dievo kūrimo akto, negali dėl savo egzistencijos apeliuoti į kokią nors būtinybę. Jos egzistavimą pagrindžia tai, kad ji yra trejybinio Dievo meilės išraiška: Tėvas ją dovanoja Sūnui, Sūnus ją sugrąžina Tėvui, ir Tėvo bei Sūnaus meilė suspindi per Šventąją Dvasią. Taip (ir tik taip!) visata atsiskleidžia kaip diffusio bonitatis divinae – Dievo gerumo išliejimas.
Iš šios perspektyvos pažvelgus į bet kurią kitą sistemą, matyti, kad mokymas apie Trejybę yra vienintelė pasaulio teodicėja, savo šviesa išreiškianti visų kitų trūkumus (kalbant a priori). Šis mokymas yra universalaus pobūdžio, pradedant pačiu sukurtojo pasaulio įsteigimo aktu, jo pripildymu, ir baigiant jo išbaigimu. Laisvas Dievo Sūnaus Įsikūnijimas iš vidaus išbaigia laisvą [pasaulio] kūrimą, kuris ontiniu požiūriu (esme ir egzistavimu) jau turėjo dvejopą pagrindą Trejybėje. Taip visi Įsikūnijimo padariniai – malonės dovana, išteisinimas, išaukštinimas, kad dalyvautų dieviškoje prigimtyje – vienalaikiškai garantuoti, nekeliant grėsmės sukurtajai prigimčiai, jos nepažeidžiant.
Šventosios Trejybės šviesa nutviekstas žmogaus buvimas, pasaulis ir visa pasaulio istorija – ir visada taip, kad iš neįspėjamo slėpinio sklindanti šviesa užlieja daiktus ir juos padaro pažinius – protui ir meilei suteikia kuo aukščiausią pasitenkinimą, kylantį iš kaskart vis svaigesnės būties slėpinio gelmės. Kas kita galėtų numalšinti žmogaus troškulį, jei ne šis dvejopas žinojimas: neturiu būgštauti, kad nepajėgsiu suprasti ir išsemti Dievo slėpinio; o amžinas Jo nesuvokiamumas yra amžinai mane pranokstantis pažinimo ir meilės šaltinis („pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą“, Ef 3, 19)?

Hansas Ursas fon Baltazaras, † 1988

Biografija