Meditacija B 06 24 d.
Vizija
Zacharijas regi angelą ir bijo, girdi jį žadant ir patikėti negali; todėl baudžiamas nebylyste iki tol, kol pažadas išsipildys. Mat kai žmogaus protas išgirsta apie tai, ko nesupranta, apie dangiškuosius slėpinius ir dieviškuosius pažadus, – jis stebisi ir dvejoja, spėliodamas, kaip tai galėtų įvykti. Bet kadangi „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9), tai net jei [protas] ir patiki, išlieka nebylus iki tol, kol pamato, o tada, kai pasirodys, kas būsime, – mat esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime (plg. 1 Jn 3, 2), – neapsakomu būdu džiūgaus, apimtas džiugesio, tardamas: „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą“ (Lk 1, 68). Tuo tarpu protas gimdo tikėjimu tai, ko nepajėgė apsakyti žodžiais, o valia priima meile tai, ko dar neregi akimi; o viltis kantrybe sielos įsčiose nešioja tai, ką trokšta regėti. Nešiodama įsčiose Dvasios pradmenis – juk meilė yra Dvasios vaisius – Elzbieta dejuoja ir gimdo, kol bus apreikšta Dievo vaikų garbė (plg. Rom 8, 19–23). Gimdydama moteris būna prislėgta, bet kūdikiui gimus ji džiaugiasi (plg. Jn 16, 21), ir daugelis džiaugsis tokio kūdikio gimimu. Tikrai džiaugsis kartu visas vidinis ir išorinis žmogus, ir visa jame garbins ir bus pagarbinta.
Tuo tarpu Zacharijas pažįsta iš dalies ir iš dalies pranašauja. „Kai ateis metas tobulumui“, ir pažadas tamsai, bei „pasirodys kas būsime“, tuomet jis pažins, kaip pats yra pažintas (plg. 1 Kor 13, 10. 12); atsiriš liežuvio ryšys ir jo burna prisipildys džiūgavimo ir šlovins Dievą už malonę, kuri dabar slaptai veikia pasaulyje, dargi pačiam pasauliui nežinant, kas tuomet bus atskleista ir pažinta.
Izaokas Žvaigždiškis, † 1171
Biografija