Spausdinti

Biografijos I





Ignacas Lojola (1491–1556)

 

Šv. Ignacas gimė 1491 m. Ispanijos šiaurėje ir iki trisdešimties metų gyveno kaip dauguma žmonių, „atsidavęs pasaulio tuštybėms, stipriai trokšdamas garbės“. Tačiau sužeistas Pamplonos apgulties metu 1521 m. atsivertė. Kiek pagyvenęs kaip atsiskyrėlis Manrezėje, keliavo po pasaulį kaip „Dievo piligrimas“, vėliau studijavo Ispanijos ir Paryžiaus universitetuose, o 1534 m. Paryžiuje su keletu pasekėjų įkūrė Jėzaus Draugiją. 1541 m. tapo jos Generolu. Jo „Dvasinės pratybos“ atspindi didelę patirtį, kurią jis panaudojo tarnaudamas Katalikų bažnyčios reformai, misijų sklaidai ir jaunuomenės švietimui, „didesnei Dievo garbei“. Karštai mylėdamas mūsų Viešpatį ir Dievą Jėzų jis buvo besąlygiškai ištikimas Bažnyčiai ir popiežiui. Kai 1556 m. šv. Ignacas mirė Romoje, Jėzaus Draugija jau turėjo daugiau kaip tūkstantį narių, daugiau kaip šimtą namų ir kolegijų vienuolikoje provincijų įvairiose šalyse. Meditacija B Adventas 4.



Ignotas Antiochietis (mirė apie 110)

 


Šv. Ignotas, Antiochijos vyskupas, valdant Trajanui pasmerktas žvėrims sudraskyti, buvo nukankintas Romoje apie 110 m. Surakintas ir vežamas kankinti, ilgos kelionės metu jis parašė septynis laiškus – šešis vietinėms Bažnyčioms ir vieną – jį priėmusiam vienos iš jų vyskupui, Polikarpui Smirniečiui. Šie laiškai mums atskleidžia karštą Ignoto sielą. Pagrindinė jų tema yra meilės vienybė ir sekimas Viešpačiu, net atiduodant gyvybę už mylimuosius. Meditacija A Kristaus Apsireiškimas.






Ipolitas (170–235)

 

Šv. Ipolitas, popiežių Zefirino, Kaliksto, Urbono ir Ponci­jono (su kuriuo buvo ištremtas į Sardiniją apie 235 m.) amžininkas, laikomas kankiniu.
Šis aistringas tikėjimo gynėjas, savo apologetiniais raštais labai įtakingas kunigas yra paskutinis graikų kalba rašęs autorius Romoje iki Vakarų Bažnyčios sulotynėjimo, pasibaigusio IV a. pradžioje. Išliko labai mažai tikrai šv. Ipolito rašytų raštų; ir net diskutuotina, ar jis yra jam priskiriamo veikalo „Apaštališkoji tradicija“ autorius. Šis veikalas ypatingai įdomus tuo, kad jame rašoma apie sakramentinį pirmųjų amžių Bažnyčios gyvenimą. Meditacija C Švč. Jėzaus Širdis.





Ireniejus Lionietis (apie 130–202)

 

Šv. Ireniejus Lionietis, kilęs iš Mažosios Azijos, yra pirmas didis patristikos amžiaus teologas. Jo mintis, iš pagrindų įkvėpta Biblijos, yra kartu paprasta, gyvybinga ir gili. Priešinga gnostiniam dualizmui, ji kristalizuojasi vienybės – visa ko suvienijimo Kristuje – vizijoje. Šventosios Dvasios paruoštas susijungimas su Sūnumi veda mus regėti Tėvą, skelbtą pranašų.  Meditacija A Kūčių vakarasMeditacija B Kalėdų diena; Meditacija C Didysis Ketvirtadienis.




Izaokas Siras (VII a.)

 

Gimęs VII amžiuje Bete, prie Persų įlankos, jis tapo vienuoliu. Įšventintas Ninivės vyskupu, po penkių mėnesių atsisakė šių pareigų ir grįžo gyventi kaip vienuolis – iš pradžių Sirijos dykumoje, po to – Raban Šaburo vienuolyne kur ir mirė. Jo pašvęstasis gyvenimas buvo ypač griežtas; kėlė nuostabą jo stropumas skaitant ir atsidavimas intelektiniam darbui. Jis, tikras mistikas, paliko reikšmingą, plačiai žinomą ir įtakingą veikalą. Jo dvasinis mokymas, įkvėptas gilios Dievo meilės ir didelės sielos poreikių patirties, tvirtai kalba apie krikščioniškų dorybių praktikavimą ir vienuoliško tobulumo kelius. Meditacija B 11 02 III.



Izaokas Žvaigždiškis (mirė 1171)

 

Izaokas Žvaigždiškis, gimęs Didžiojoje Britanijoje, teologas ir filosofas, yra vienas ryškiausių dvasinių rašytojų cistersų. Prancūzijoje studijavo pas žymiausius savo meto mokytojus. Vėliau, įstojęs į Žvaigždės abatiją Puatu (Poitou) krašte, 1147 m. tapo abatu. Maždaug po dvidešimties metų su maža vienuolių grupe atvyko į Rė salą, netoli La Rošelės (La Rochelle), kur įkūrė vienuolių bendruomenę. Savo pamoksluose Izaokas harmoningai jungia patristinės tradicijos teologinius syvus, naujus griežtus intelektinio pažinimo reikalavimus ir žmogišką jautrumą, būdingą XII a. cistersų mokyklai.  Meditacija A 11 09Meditacija B 06 24 d.; Meditacija C Eilinis 6.



Izidorius Peluzietis (apie 355 – tarp 435 ir 440)

 

Šv. Izidorius Peluzietis ypač žinomas kaip gausios korespondencijos (2000 laiškų, parašytų tarp 393 ir 433 m.) autorius. Savo laiškuose Izidorius pasirodo išmintingas dvasios tėvas ir ypač puikus Šventojo Rašto žinovas. Bibliją jis komentuoja beveik kaip šiuolaikinis egzegetas, rūpestingai ir tiksliai stengdamasis paaiškinti teksto žodinę prasmę, tačiau niekada nepraleisdamas ir dvasinių prasmių, tokių svarbių krikščionių doktrinai ir gyvenimui. Jis gimė pasiturinčioje Rytų Egipto uostamiesčio Peluzės šeimoje. Gavęs puikų klasikinį išsilavinimą, iki 385 m. dėstė retoriką. Po gana ilgos viešnagės Nitrijoje pas dykumos tėvus sugrįžęs į miestą, buvo įšventintas kunigu. Tuomet pasišventė katechumenų formavimui, jiems uoliai aiškino Šventąjį Raštą ir tikėjimo dogmas. 413 m. Izidorius pasitraukė į vienuolyną kalnuose, apie 20 kilometrų nuo Peluzės, kur liko iki pat mirties. Meditacija A eilinis 27.